Juozas SAVICKAS

Garbės žvejys dr. Juozas Savickas

1919-10-09 – 2015-10-25

„Nors lankos buvo nušienautos, vis tiek pagavo

tarpgirio erdvė, upelio vaizdas. Panūdo dar labiau

širdimi prisiglausti prie šito upelio, kuriame mano

mama, mažytė būdama, sterbliuke vėgėles gaudė,

kur mano dėdės arklius girdė…“

Sulaukęs 96-ojo auksinio rudens amžinybėn išėjo agrarinių mokslų daktaras, sportinės žūklės Lietuvoje pradininkas, vienas iš Lietuvos sportinės žūklės federacijos steigėjų, buvęs šios federacijos prezidiumo narys ir jos pirmininkas Garbės žvejys Juozas Savickas.

Šis visą gyvenimą prie gamtos prisišliejęs Žmogus gimė 1919 m. spalio 9 d. Pagirėliuose, Marijampolės rajone. Baigęs gimnaziją studijavo Vytauto Didžiojo, vėliau Vilniaus universiteto Chemijos fakultete, šoko „Lietuvos“ liaudies ansamblyje. Po studijų dirbo Lietuvos Mokslų akademijos žemdirbystės ir dirvožemio institute ir jo Vokės filiale. Svarbiausios mokslinio darbo temos – dirvų rūgštingumas, jų kalkinimas, kalkinių žaliavų paieškos. Už šiuos darbus pelnyta Valstybinė premija, suteiktas Nusipelniusio žemės ūkio darbuotojo vardas.

Dirbdamas Vokėje Juozas Savickas subūrė moksleivių kastingistų būrelį, buvo jų treneris. Išugdė ne vieną Lietuvos ir tuometės Sovietų sąjungos čempioną ir gražų savo pasekėjų būrį. Jis buvo kastingo septynkovės Lietuvos čempionas, Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos narys, buvęs Draugijos garbės teismo narys. Už nuopelnus mėgėjų ir sportinėje žvejyboje jam suteiktas Garbės žvejo vardas. J. Savickas apdovanotas dviem medaliais „Už nuopelnus Lietuvos sportui“. Baigęs aktyviai sportuoti Velionis, turėdamas respublikinės kategorijos teisėjo vardą, teisėjavo įvairioms žūklės varžyboms, startuodavo veteranų varžybose.

Juozas Savickas nuolat rašė savo meškerionių dienoraštį. Sulaukęs 75-rių pradėjo jo 57 tomelį. Dienoraštį rašė, kol klausė ranka ir leido akys. Skaitydama rašinius iš jo dienoraščio žurnale „Mūsų gamta“ ir kituose leidiniuose užaugo ištisa karta.

Ypatinga draugystė šį gamtos žmogų siejo su „Žaliuoju pasauliu“. Iki paskutinių dienų jis buvo mūsų savaitraščio skaitytojas ir publikacijų autorius. Šis Žmogus labiausiai nuogąstavo, kad sirgdamas nebegali rašyti ir aktyviai dalyvauti naudingoje veikloje.

O nuveikta iš tikro labai daug. Keliauta prie ežerų ir upių, stengtasi iš naujo pažinti gamtą, įsiklausyti į slėpiningą jos kuždesį, pasakota apie „didžiausias ikrų smaliūges vėgėles“, apie „prašmatnesnę už kuoją – parėduose daugiau aukso, ypač medaus mėnesį, turinčią žiežulę“ ir kitus Lietuvos vandenų gyventojus. Per ilgą prasmingą gyvenimą tiek išvaikščiota, aplankyta, patirta. Išbandyti visi mėgėjų žvejybos būdai. Su pripučiamu laivuku iššukuotos museline ir spiningu gražiausios Lietuvos upės ir ežerai, brautasi per „neliestus miškus“, daug valandų praleista gamtoje prie „susikurtos ugniukės“.

Sunku susitaikyti su mintimi, kad amžinybėn išėjo mėgėjų ir sportinės žvejybos Patriarchas ir gamtos dainius. Užjausdami žmoną Aldoną, sūnų Egidijų ir kitus artimuosius kartu liūdime netekus mylinčio savo šeimą, savo tėviškę Žmogaus.

Gamta, kurią mylėjo ir apdainavo Juozas Savickas, suteikė Velioniui amžiną prieglobstį ir ramybę, o mums liko priedermė prisiminti Jo gerus darbus, studijuoti turtingą literatūrinį palikimą, mylėti gamtą bei gyvenimą.

„Žaliojo pasaulio“ kolektyvas ir Juozą Savicką gerbiantys bendražygiai