Pasvalio rajono savivaldybė skelbė parodą-konkursą „Nepamirškime gimtojo krašto istorijos“. Pasvalio krašto žmonės, po svetur pasklidę kraštiečiai, mokyklos ir kitos institucijos buvo kviečiamos teikti fotografijas, tapybos, grafikos, tautodailės darbus, pasakojančius apie Pasvalio kraštą.
Buvo numatytos keturios nominacijos: svarbiausias istorijos ir kultūros paminklas, įspūdingiausias Pasvalio krašto gamtos paminklas, originaliausias architektūros projektas ir originaliausia žemdirbystės priemonė.
Parodą-konkursą organizavo Pasvalio kraštiečių bendrija su partneriais: Pasvalio Mariaus Katiliškio viešąja biblioteka, Pasvalio krašto muziejumi, Pasvalio rajono bendruomenių sąjunga, Pasvalio rajono seniūnijomis.
Kuo Jums svarbus toks savivaldybės paskelbtas konkursas?
Ekologams svarbu, kad bus kreipiamas dėmesys ir į svarbiausią mūsų krašto gamtos paveldą. Galėsime akcentuoti jo reikšmę. Rajono gyventojams ir svečiams pasakosime apie ekologiško gyvenimo galimybes. Žmonės kviečiami fotografuoti, filmuoti gamtą, užrašyti patirtus įspūdžius, piešti ir pan. Visa tai skatina meilę gimtajam kraštui, atsakomybę už jo ateitį. Tai iš tikrųjų svarbu.
Kokia yra bendroji Pasvalio krašto gamtos charakteristika?
Mūsų rajonas užima 28,9 tūkst. hektarų. Tai sudaro 2 procentus šalies teritorijos. Rajonas yra išsidėstęs Lietuvos Vidurio žemumoje. Prieš 350 milijonų metų čia buvo jūros dugnas. Tuomet jūros dugne susidarė gipso klodai ir susiformavo lygus reljefas, kurį vėliau išraižė upės, o ledynai atvilko iš Skandinavijos riedulių. Pasvalio rajonas, kaip ir kiti aplinkiniai rajonai, yra derlingų upių slėnių dirvų kraštas – Lietuvos aruodas. Žemės ūkio naudmenos užima net 96 tūkst. hektarų (60 proc.), o miškai – 21 tūkst. ha (16,3 proc.), pelkės – 423 ha. Todėl gyvosios gamtos įvairovė čia palyginti nėra nedidelė. Panevėžio rajono link, Žaliosios girios pakraščiuose, kai kur upių slėniuose bioįvairovė yra didesnė. Lygų Pasvalio krašto peizažą paįvairina Linkuvos gūbrys bei Mūšos ir jos intakų – Mažupės, Lėvens, Pyvesos, Tatulos upių slėniai, o anksčiau – ir gausūs upeliai, kai kurie dabar jau paversti melioracijos grioviais. Vietoje kažkada šiuose kraštuose plytėjusių įvairiaspalvių žiedų kilimais nusagstytų ir drugių sparnų plevenimu sušildytų natūralių pievų, pelkučių, šiandien kiek tik akys užmato plyti dirbami laukai, kultūrinės pievos.
Net ir tokiomis žmogaus intensyvios veiklos sąlygomis Pasvalio krašte galima pamatyti tikrų retenybių. Mūšos pakrantėse netgi kultūrinėse pievose galima pamatyti kitur labai retų gražuolių lenktagalvių dagių, o išeksploatuotame karjere Paiešmeniuose gausu į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų gležnalapių nerčių. Ant Daujėnų kapinių tvoros 1998 metais rasta viena geriausių reto kalnų papartėlio šerinės kalnarūtės populiacijų Lietuvoje: auga keletas šimtų šios retos augalų rūšies egzempliorių. Kartu su šerine kalnarūte šiaurinėje kapinių tvoros pusėje auga ir kitas apyretis papartis – trapioji sprakšė. Pamiškėse, durpingose pievose retkarčiais galima pamatyti bene stambiausių Lietuvos grybų – didžiųjų kukurdvelkių.
Kuo ypatinga Pasvalio rajono augmenija?
Rajone yra maždaug 760 rūšių augalų. 17 iš jų įrašyti į Lietuvos raudonąją knygą (RK). Tai daugiausia miškų ir pievų augalai. Saugomų pelkių ir vandens augalai sparčia nyksta, nes visos šlapios, užpelkėjusios vietos yra nusausintos, o likę vandens telkiniai nedideli ir užteršti.
Kai kurių retųjų rūšių augalų (liūninės našlaitės, dirvinės šerardijos, virgininio varpenio) per paskutinius dešimt metų rajone neberandame, ir jie gali būti visiškai išnykę. Tačiau XX a. pabaigoje rasta ir naujų, iki tol rajone neaptiktų rūšių augalų. Tai šerinė kalnarūtė, gležnalapė nertis, blizgančioji veronika, meškinis česnakas, smulkiažiedė gegužraibė, pelkinė kiaulpienė.
Daugiausia retų bei nykstančių rūšių augalų auga pietinėje rajono dalyje – Žaliojoje girioje, Pyvesos upės slėnio natūraliose pievose. Mažiausiai jų – centrinėje ir šiaurinėje, labiausiai sukultūrintoje rajono dalyje. Čia jų aptinkama tik Mūšos, Lėvens, Tatulos slėniuose ir kai kuriose miškuose, kurių Pasvalio rajone ypač mažai. Didžiausi miškų plotai yra pietinėje rajono dalyje. Ypač išsiskiria didžiulis Žaliosios girios masyvas, kurio mažesnė dalis priklauso Pasvalio rajonui. Šiaurinėje rajono dalyje yra išlikę tik nedideli miškeliai, iš kurių bioįvairove išsiskiria Lepšynės miškas.
Pagal botaninį bei geografinį padalijimą Pasvalio rajonas priklauso Rytų Žemaičių plynaukštės ir Šiaurės Lietuvos žemumos regionui.
Taip. Todėl rajono miškuose ir dominuoja minėtam regionui būdinga augalija: baltmiškiai (daugiausia uosiniai) eglynai ir uosynų salos. Iš viso ploto išsiskiria pietinė rajono dalis, kurioje vyrauja smėlio dirvožemiai. Dabartiniu metu šios vietos apaugusios pušynais, kurie likusiai rajono daliai yra visai nebūdingi.
Botaniniu požiūriu, Pasvalio rajone pačios įdomiausios natūralios pievos, kurių, kaip ir visoje Lietuvoje, išliko labai nedaug. Kiek didesni jų plotai yra upių slėniuose, ypač prie Mūšos, Lėvens, Pyvesos. Rajonui, kaip ir visam Šiaurės Lietuvos žemumos regionui, būdingos šlapios pievos su raktažole pelenėle, švelniąja kreisve bei laibakote viksva. Upių slėniuose galima pamatyti ir lenktagalvių dagių bei užneštinių, Lietuvoje labai retai pasitaikančių gumbuotųjų gurgždžių. Tačiau didžioji natūralių pievų dalis yra paversta kultūrinėmis pievomis bei ganyklomis. Kita dalis yra mažai naudojama, nešienaujama, todėl pamažu užželia krūmais. Tik labai nedaug natūralių pievų iki šiol yra ekstensyviai ganomos ir šienaujamos. Pačios įdomiausios botaniniu požiūriu yra Pyvesos slėnio užliejamos aukšto lygmens pievos. Čia poavižinio vingiorykštino bendrijose auga vienas rečiausių Lietuvos orchidinių augalų – smulkiažiedė gegužraibė.
Rajone yra drėgnų, žemesnio lygio užliejamų pievų. Kas jose auga?
Kiek drėgnesnio ir žemesnio lygio užliejamose pievinio pašiaušelyno bendrijose auga pievinis kardelis, baltijinės gegūnės. Drėgnesnėse vietose auga nendrinio dryžučio bendrijos. Dar vienas įdomus drėgnų pievų masyvas yra Lipniškio kaimo apylinkėse, netoli Pyvesos, kur gana gausiai auga kai kurie Lietuvos raudonosios knygos augalai: baltijinė gegūnė, raktažolė pelenėlė, o ypač pelkinė kiaulpienė. Šioje pievoje yra gan didelė augalų įvairovė, nes smulkiai banguotas reljefas sudaro labai nevienodas hidrologines sąlygas. Paupiais ir šaltiniuotose vietose nedideliuose ploteliuose auga liekninio viksvameldyno bendrijos. Jos nesudaro didelių plotų. Nuolat šiose bendrijose auga pelkinė puriena, pelkinė kreisvė, pelkinė neužmarštuolė. Pelkinė kiaulpienė rasta tik vienoje vietoje, netoli Pyvesos upės, drėgnoje pievoje. Melvenynai rajone dažnesni pietrytinėje rajono dalyje. Kitur jie aptinkami daug rečiau. Melvenynuose randama gana nemažai retųjų ir saugomų augalų. Pyvesos slėnio melvenynuose auga pieviniai kardeliai, smulkiažiedės, baltijinės gegužraibės. Rajone randami ir gana įdomūs melvenynai su rusvąja viksva, švelniąja kreisve.
Kuo turtingi rajono miškai?
Lepšynės miške buvo aptiktos plačialapės klumpaitės, retažiedės miglės (Poa remota Forseles). Girelės miško baloje auga įdomi, saugoma vandens samana plūduriuojantysis sklenduonis (ričiokarpis). Pajiešmenių miške aptiktas bene didžiausias ir vienas iš rečiausių Europos grybų šakotasis sėdis, Kubiliūnų miške – piengrybis jautakis.
Rajone yra nemažai saugomų teritorijų.
Taip. Didžioji Biržų regioninio parko teritorijos dalis priklauso Biržų rajonui. Nemaža šio parko dalis patenka į Pasvalio rajoną – visas Tatulos žemupys (iki įtekant į Mūšą).
Yra Pyvesos hidrografinis draustinis. Jo plotas – 543 ha. Įsteigtas siekiant išsaugoti negilaus salpinio slėnio smarkiai vingiuotą Pyvesos vidurupio atkarpą.
Nedidelis – 206 ha Lepšynės botaninis draustinis įsteigtas siekiant išsaugoti Mūšos-Nemunėlio lygumų geobotaninio rajono plačialapių miškų augaliją. Lepšynės miškas – tipiškas Šiaurės Lietuvos lapuočių miškų reliktas, išlaikęs mažai pakitusį pirmykštį gamtinį kompleksą. Čia galima aptikti daug retų gyvūnų, rasti retų augalų. Jau nedaug kur Lietuvoje pamatysi tokių čia augančių retų rūšių augalų, kaip plačialapė klumpaitė, retažiedė miglė, baltijinė ir dėmėtoji gegūnės, miškinė varnalėša, miškinė dirsė.
Beveik 500 ha ploto Pamūšio kraštovaizdžio draustinis skirtas išsaugoti Mūšos upės slėnio geomorfologinį kompleksą. Šis draustinis apima ir daugelį vertingų gamtinių bendrijų: natūralių pamūšio pievų likučius, augalų ir gyvūnų turtingus Mūšos slėnių miškus, savitą augalijos ir gyvūnijos pasaulį.
Kokie yra įdomiausi gamtos paminklai, kuriuos pasvaliečiai rodo svečiams, turistams?
Didžiuojamės savo kraštiečiu Antanu Stapulioniu. Jo garsųjį dubenuotųjų akmenų ir girnų muziejų po atviru dangumi žino kiekvienas. Šiame jaukiame kampelyje neapsilankęs iš Pasvalio neišvažiuoja nė vienas svečias iš kito rajono ar užsienio šalių.
Daujėnų seniūnijoje Petraičių kaime yra Petraičių akmuo. Tai 4,5-3-2,5 metro dydžio akmuo, atvilktas iš melioruojamų laukų. Rudas su pilku atspalviu, repatyvo tipo, skyla plokštelėmis.
Turime ir įdomių atodangų. Viena iš jų yra Skalių kalnas
Dolomitinė atodanga yra Joniškėlio apylinkėje, Stipinų kaime, dešiniajame Mūšos krante.
Dolomitas dar vadinamas kalkėmis, kalkakmeniu, klintimis, taip pat skala – dėl to ir gavo Skalių kalno vardą. Tai kelių dešimčių metrų ilgio ir 7 m aukščio status šlaitas, apaugęs žole ir krūmais.
Skalių kalnas sudarytas iš devono sistemos stipinų ir Pamūšio svitų uolienų. Šiose uolienose gausu pirito, limonito, kriauklelių (Theodossis sengalensis Della), yra kavernų. Vakarinėje skardžio dalyje matomos seniausios uolienos – Pamūšio svitos molis ir dolomitas, rytinėje – Stipinų svitos dolomitas, skardžio viršuje, ant devono sistemos uolienų, – iki 1 m storio kvartero nuogulos. Atodangos apačioje veržiasi vanduo, drėkinantis žolę. Kaip teigia tyrinėtojai, Skalių kalno dolomitas susidarė prieš 350 mln. metų jūros dugne iš ištirpusių karbonatinių nuosėdų. Jūroms nusekus, jų dugnui iškilus, oksiduojantis uolienoms pakito jų spalva, – pilkas dolomitas pasidarė gelsvai pilkas. Ištirpus įvairiems organizmams ir mineralams, dolomito sluoksnių intarpuose atsirado kavernos.
Pasvalio rajonas garsėja ąžuolais.
Taip. Turime garsių ąžuolų, pušų. Storiausias Pasvalio rajone Girniūnų ąžuolas, augantis Pasvalio apylinkių seniūnijos Girniūnų kaime. Ąžuolas yra 27 m aukščio, 2,10 m skersmens. Aukščiausias rajone yra Kraštų miško ąžuolas, augantis Pasvalio girininkijos Kraštų miške. Medžio aukštis 30 m, skersmuo 1,85 m. Ne ką plonesnis už Girniūnų ąžuolą yra Moliūnų ąžuolas, augantis Pumpėnų seniūnijoje Moliūnų kaime. Jo skersmuo 2,05 m, aukštis 24 m. Dar vienas ąžuolas auga Saločių girininkijos Gedučių miške. Tai Gedučių Teodoro Grotuso ąžuolas, kurio aukštis 27 m, skersmuo 1,85 m. Žadeikonių ąžuolas, esantis Saločių seniūnijoje, kiek mažesnis: skersmuo – 1,8 m aukštis – 22 m. Visi šie ąžuolai yra valstybės saugomi. Be šių ąžuolų yra dar 10 ąžuolų, saugomų Pasvalio rajono savivaldybės. Didžiausias iš jų yra Girelės ąžuolas, augantis Joniškėlio girininkijoje Girelės miške. Jo aukštis 27 m, skersmuo 1,65 m. Tai ir viskas, kas liko iš senųjų ąžuolynų.
Dar turime dvi garsias pušis. Šakarnių pušis (skersmuo – 1,1m, aukštis – 27 m) yra Biržų miškų urėdijos Saločių girininkijos Šakarnių miško 17 kvartale.
Dar yra Veimuto pušis – (skersmuo – 0,8 m, aukštis – 19 m). Ji auga Saločių seniūnijoje, Baltpamūšio kaime. Medis buvo labai įspūdingas, tačiau dabar jau apdžiūvęs.
Reikia prisiminti ir įdomius, gražiai tvarkomus parkus?
Turime per dešimt prižiūrimų parkų. Kiekvienas yra įdomus ne tik savo gamta, bet dar yra apipintas gražiais pasakojimais, legendomis. Jie tarsi pasakoja gražią mūsų rajono istoriją.
Tuo pasižymi ir Saločių apylinkėje esantis Ąžuolpamūšės parkas, užimantis daugiau kaip 2,5 hektaro plotą.
Prie Mūšos augo dideli ir drūti ąžuolai, todėl vietovė jau XIX a. vadinta Ąžuolpamūše. Netoli nuo kaimo – Tatulos ir Ūgės upių santakoje – piliakalnis (archeologijos paminklas).
XIX a. Ąžuolpamūšės dvarą valdė vokiečių baronas Ferdinandas Klopmanas. Vietovė buvo apaugusi šimtamečiais ąžuolais. Vėlesni savininkai – Vilhelmas Ropas bei jo įpėdiniai. Tuomet buvo pastatyti centriniai rūmai (neišliko), kiti pastatai, įkurtas parkas.
Per parką vingiuoja Jiešmuo, už kelių šimtų metrų įtekantis į Mūšą. Ošia senos mažalapių liepų alėjos, yra apžvalgos kalvelė, šulinys. Seni ir drūti ąžuolai, gausu uosių, klevų. Auga 8 rūšių vietiniai ir 5 rūšių introdukuoti medžiai: europiniai maumedžiai, didžialapės liepos, jazminai ir varpinės medlievos.
Toje pačioje apylinkėje – ir Baltpamūšio parkas.
XIX a. čia buvo dvarvietė. Dvaras priklausė baronui Berui. Vėliau jį nusipirko iš Amerikos grįžęs Brička. Tuomet statyti dvaro rūmai jau sugriuvę, tačiau gyvenamieji namai ir ūkiniai pastatai dar išlikę.
XIX a. įkurtas geometrinio plano parkas. Šiauriniu jo pakraščiu teka Mūša, papildanti nedidelio tvenkinuko vandenis. Per upę kabantis tiltelis. Senos mažalapių liepų alėjos driekiasi upės link ir palei ją, parko pakraštyje. Čia daugiausia tradicinių vietinių rūšių medžių: klevų, uosių, eglių, ąžuolų (10 rūšių). Introdukuota 14 rūšių medžių ir krūmų: dygioji sidabrinė eglė (skersmuo – 36 cm), Veimuto pušis (skersmuo – 80 cm, aukštis – 19 m), įspūdingi kaštonai, pilkosios tuopos (per 1 m drūtumo).
Barklainių parką (Krinčino apylinkėje) XIX a. Barklainių dvarą valdė baronas Liudvikas fon Ropas. 1863 m jis pastatė mūrinius dviejų aukštų rūmus ir kelis ūkinius pastatus. Centriniai rūmai ir ūkiniai pastatai išliko iki šių dienų. Prie rūmų tuo pačiu metu buvo įkurtas geometrinio plano parkas. Mažalapių liepų alėjos juosia dvi erdvias aikštes. Alėjų ilgis – apie 200 m, plotis – 12 m. Parke auga 14 rūšių vietinių medžių. Yra senų eglių, klevų, uosių, beržų ir kt. 17 introdukuotų rūšių ir formų. Bene dailiausios iš jų 6 augalotos didžiosios melsvaspyglės pocūgės (skersmuo – 35-45 cm). Saviti paprastieji glaustašakiai ąžuolai ir juodosios piramidinės tuopos.
Dagilynės parkas (Krinčino seniūnijoje) XIX a. buvo Dagilynės dvaro dalis. Priklausė Liudvikui fon Ropui. Jis šalia Tatulos upelio įkūrė nedidelį parką. Išlikę mūriniai baltai tinkuoti rūmai dažytomis sienomis.
Minėtinos senos 75-80 cm drūtumo eglės, 200 m ilgio mažalapių liepų alėja. Parką puošia uosiai, šermukšniai, ievos. Auga 11 rūšių vietiniai ir 14 rūšių introdukuoti medžiai. Vešlūs žalieji ir pensilvaniniai uosiai (skersmuo – 30-60 cm), dailus derantis pilkasis riešutmedis (skersmuo – 65 cm), 20 m ilgio švelniųjų gudobelių gyvatvorė. Tačiau aukščiausias (35 m) ir drūčiausias (0,9 m) yra europinis maumedis. Mažai nuo jo atsilieka juodosios pušys (aukštis – 28 m).
Kaip žinome, dabartinis Gulbinėnų parkas, buvęs dviejų aukštų mūrinių rūmų dvaras priklausė Nepriklausomos Lietuvos prezidentui Antanui Smetonai, vėliau – generolui K. Ladygai. Parkas įkurtas gražioje vietoje. Per kaimą teka Upytė ir jos intakas Didžioji Upytė. Tyvuliuoja du tvenkiniai.
Parke auga 16 rūšių vietiniai medžiai. Tvenkinio saloje žaliuoja ąžuolai. 120 m driekiasi mažalapių liepų alėja. Prie tvenkinio svyra žilvičiai, auga klevų, uosių grupės, dvylikos kamienų liepa. Iš introducentų patys rečiausi – karpytlapės formos baltalksniai. Iš spygliuočių minėtinos dygiosios sidabrinės eglės, juodosios ir kedrinės pušys. Be to, auga paprastieji glaustašakės formos ąžuolai, jaunos juodosios piramidinės tuopos, 8 pensilvaniniai uosiai, didžialapės liepos, kiti medžiai ir krūmai.
Pasak rašytojos Gabrielės Petkevičaitės-Bitės, mačiusios XVII a. dokumentus, dabartinis Joniškėlio parkas jau buvo dvaras ir miestelis.
Kraštovaizdinio plano Joniškėlio dvaro parkas įkurtas XVIII a. antrojoje pusėje. XIX a. pr. pertvarkytas ir išplėstas. Per parką teka Mažupė. Nuo dvaro miestelio link abipus pėsčiųjų tako driekiasi liepų alėja. Priešais rūmus – didelė aikštė. Parke auga per 20 rūšių vietinių medžių ir krūmų: paprastųjų eglių, ąžuolų. Daug karpotųjų beržų, drebulių, žaliuoja kalninės guobos, paprastosios ievos, kriaušės, skroblai, vinkšnos, gluosniai. Liepų grupelės auga 18 m skersmens apskritimais. Parke yra per 30 rūšių ir formų introducentų. Įspūdingos ir vertingos dvi paprastosios gyvatšakės formos eglės, savita paprastoji lizdinės formos eglė. Augalotos juodosios pušys (skersmenys – 60 ir 30 cm), europiniai maumedžiai (skersmuo – 40-45 cm), dvi dailios Veimuto pušys. Be to, ošia grupelė gana retų Lietuvoje vakarinių auksuotojų tujų, paprastasis įvairialapis ąžuolas (aukštis – 15 m, skersmuo – 50 cm ), dvikamienis sidabrinis klevas (skersmenys – 75 ir 80 cm), gražus pilkasis riešutmedis (skersmuo – 55 cm). Parke tyvuliuoja trys tvenkiniai.
Saugomas ir prižiūrimas yra Pajiešmenių parkas. XIX a. Pajiešmenių dvarą valdė Klebokas, po jo – baronas Liudvikas Ropas. Jis įveisė parką ir pastatė iki šiol išlikusius dviejų aukštų raudonų plytų dvaro rūmus.
Parkas – mišraus plano. Teka Mūšos intakas Jiešmuo, telkšo gražus tvenkinys, palei jį driekiasi mažalapių liepų alėjos. Parką puošia per 10 rūšių vietinių medžių: klevai, šermukšniai, eilėmis sodintos liepos. Drūčiausias parko medis – ąžuolas (skersmuo – 1,5 m). Gražiame parke yra 24 rūšių introdukuotų medžių. Reta serbinė eglė (aukštis – 23 m, skersmuo – 24 cm), išlakūs europiniai maumedžiai (30 m ir 60 cm), o sibirinį kėnį (28 m ir 50 cm) puola spygliakirtė. Pasodinta juodųjų piramdinės formos tuopų alėja, Ziboldo obelų gyvatvorė. Gyvenamasis namas apaugęs penkialapiais vynvyčiais, šalia – darželiniai jazminai.
Unikalūs ir įdomūs dar yra mūsų rajone esantys Raudonpamūšės, Saločių, Škilinpamūšio, Žilpamūšio parkai.
Kuo reikšmingas yra Pasvalio kultūros ir poilsio parkas?
Jis yra Pasvalio miesto teritorijoje, užima 72,3 hektaro plotą.
1937 m. Pasvalio parką pradėjo kurti vietiniai miškininkai. Iki 1941 m. buvo apsodinta 18 ha. Šiauriniu parko pakraščiu teka Lėvuo, tyvuliuoja didelis tvenkinys. Yra du paviljonai, vaikų žaidimo aikštelė su atrakcionais, pavėsinės, smegduobė, akmeniniai vartai.
Parke auga per 14 rūšių vietinių medžių. Ošia pušynas, baltuoja karpotieji ir plaukuotieji beržai. Be to, yra klevų, paprastųjų kaštonų, eglių, gausu ąžuolų, vienas iš drūčiausių (skersmuo – 80 cm) vadinamas Vytauto ąžuolu. Iš 16 introducentų minėtini jauni europiniai, Sukačiovo ir sibiriniai maumedžiai, aukštos kanadinės ir pilkosios tuopos. Rymo baltieji svyruoklinės formos gluosniai.
Prisiminkime ir mineralinius šaltinius?
Yra Baltasis (Barklainių) mineralinis šaltinis. Jis – Daujėnų apylinkėje, Barklainių kaime.
Anksčiau šaltinis buvo kitoje vietoje, 30 m atstumu nuo Orijos, be to, labai vandeningas – jo srovė kilo 30-40 cm fontanu. Šaltinio vanduo tekėjo į upelį. 1978 m. kairiuoju Orijos pakraščiu buvo tiesiamas kelias, reikėjo per kelią įrengti pralaidą šaltinio vandens nutekėjimui, tačiau tingėdami tai padaryti, kelio tiesėjai nusprendė šaltinį sunaikinti. Šaltinio ištaka buvo užstumta žemėmis, padarytas žemės kauburys. Vanduo nustojo veržtis. Tačiau 1980 m. šaltinis vėl atgijo, tik kitoje vietoje. Dabartinis šaltinis trykšta Orijos upelio kairiajame krante. Upelio dugno akmenėliai ir pakraščių žolė tokia balta, kad šaltinis vadinamas Baltuoju (kartais Orijos). Jis iškilo 150 m į pietus nuo Daujėnų-Porijų vieškelio, vedančio į Barklainių lauko akmenyną.
Šaltinio vanduo skaidrus, bespalvis, turi aštrų sieros vandenilio kvapą, neskanus, nes jame daug sulfatų (gipso) ir kitų cheminių junginių. Jis veržiasi iš Tatulos svitos gipso klodų, 10-15 m gylyje slūgsančių po kvartero nuogulomis. Čia yra tik apatinis gipso klodas, turintis 70 % gipso ir 30 % dolomito bei dolomitinio mergelio (domerito). Šaltinio vanduo labai šaltas. Nors Lietuvoje yra ir daugiau sulfatinio vandens šaltinių, tačiau šio vanduo, matyt, labiau prisotintas tų cheminių medžiagų, baltos nuosėdos dengia visą vagą. Gyvuliai negeria šaltinio vandens. 1985 m. šaltinis paskelbtas gamtos paminklu. Dabar šaltinis sutvarkytas: yra svirtis su mediniu kibiru, rentinys apmūrytas dolomito plokštėmis, padaryti laipteliai, suoliukas, žalia veja. Šaltinio vanduo gydymui dabar nenaudojamas.
Pasvalį išgarsino šaltinis, esantis dešiniajame Lėvens krante, ties kadaise buvusiu Balneologinio skyriaus pastatu. Apie jį 1897 m. rašė Š. J. Meras žurnale „Vrač“ („Gydytojas“). Pasak jo, vanduo bespalvis, sieros kvapo. Šaltinis turi medinį rentinį.
Praėjusiame šimtmetyje į Pasvalį atvykę ir privačiuose butuose apsistoję žmonės tuo vandeniu, įkaitintu karštais akmenimis, mediniuose kubiluose gydė reumatą, neuralgiją, sąnarių uždegimus, chroniškas ligas. Buvo kalbama, kad gydymas, ypač reumato, sėkmingas.
1959 m. geologas A. Kondrotas ištyrė Pasvalio šaltinio sudėtį ir nustatė, kad viename litre vandens yra 436 mlg hidrokarbonatų anijonų, 18 mlg chloro anijonų, 197 mlg laisvo anglies dvideginio, 638 mlg kalcio katijonų, 400 mlg sulfatų, kode 2 mlg vandenilio ir t. t.
Žalsvasis šaltinis yra Pasvalyje, kairiajame Lėvens krante. Jis ištryško apie 1960 m. Dabartinė šaltinio ištakos įgriuva atsirado atsivėrus smegduobei. Įgriuvos skersmuo tuo metu buvo 5 m, o vandens apsemtos dalies paviršiuje – 4 m. Požeminis vanduo ties šia vieta ištirpino negiliai po žeme slūgsantį gipsą. Iš apačios besiveržiantis požeminis vanduo išrėžė kelių metrų ilgio vagą, kurios dugnas pasidengė šviesiai pilkomis, vos žalsvomis nuosėdomis, suteikiančiomis vandeniui žalsvą atspalvį. Šaltinio vanduo skleidė sieros vandenilio kvapą ir buvo nustatyta, kad Žalsvojo šaltinio vandens cheminė sudėtis yra panaši į minėto Pasvalio sieros šaltinio vandens sudėtį. 1985 m. šaltinis paskelbtas gamtos paminklu, o 2006 m. speleologai pradėjo Žalsvojo šaltinio tyrinėjimus. Dabar Žalsvojo šaltinio aplinka yra sutvarkyta, prižiūrima. Šaltinio įgriuvą juosia iš dolomito riedulių sumūrytos akmeninės tvorelės žiedas. Tarp šaltinio ir Kalno gatvės esančioje aikštelėje yra medinė skulptūra „Vandenis“.
Žalsvasis šaltinis yra pats didžiausias Pasvalio rajone ir giliausias urvas Lietuvoje, todėl tai yra žinoma ir lankoma Pasvalio vieta. Speleologai nustatė, kad šio povandeninio urvo-versmės pirmasis šulinys yra apie 5 m skersmens ir 8 m gylio, besibaigiantis akmenų ir uolienų nuolaužų užvarta. Toliau urvas išsišakoja į dvi sales: „Saulėtąją“ bei „Aenigma“. Salė „Aenigma“ veda pietų-pietryčių kryptimi, nuolaidi, jos plotis įvairauja nuo penkių iki dvylikos metrų, salė nuožulniai krypsta žemyn nuo septynių iki šešiolikos metrų gylio. Lubų skliautas nelygus, laiptuotas, aukštis – iki 5 m. Salės grindys padengtos nuo lubų krintančiomis uolienų nuolaužomis, luitais. Narams į salę, pavadintą „Saulėtąją“, pavyko panerti į 20 m gylį. „Saulėtoji“ salė tęsiasi šiaurės-šiaurės vakarų kryptimi, savo struktūra labai panaši į „Aenigma“, tačiau šiek tiek siauresnė: plotis – nuo 5 m iki 10 m , nuožulniai gilėja iki penkiolikos metrų ir šiame gylyje lubos ir grindys tarsi susiglaudžia. Aiškios ribos, kur salių lubos ir grindys susilietų nėra, praėjimai susiaurėja tiek, kad lieka plyšys, užverstas nuo lubų atskilusiomis nuolaužomis.
Dėkoju už pokalbį.
Gražvydo BALČIŪNAIČIOS asmeninio archyvo nuotraukos
