Sulaukėme meto, kai į mūsų upes sugrįžta giminę pratęsti lašišos ir šlakiai, o aplinkosaugininkai skiria ypatingą dėmesį šių vertingų žuvų apsaugai. Akcijos „Lašiša 2015“ metu akylai prižiūrimas ir Vokės upės žemupys („Žaliasis pasaulis“ 2015 m. Nr. 32). Ši graži upė, kaip ir daugelis Lietuvoje, neišvengė žmogaus įsikišimo ir ne kartą buvo „tobulinama“. Apie tai labai vaizdingai 1958 m. žurnale „Mūsų gamta“ rašė visokeriopą pagarbą pelnęs, spalio 9 d. 96 metų gimtadienį šventęs agrochemijos mokslų daktaras, sportinės žūklės pradininkas Lietuvoje, buvęs Lietuvos sportinės žūklės federacijos prezidentas, Garbės žvejys Juozas Savickas.
Visą gyvenimą prie gamtos prisišliejusio žmogaus dėmesys Vokei ir rūpestis žuvų ištekliais išlieka aktualus ir mūsų dienomis. Todėl dr. J. Savicko išsakytos mintys ir pastabos straipsnyje „Teka Vokė“ sudomins ir šių dienų „Žaliojo pasaulio“ skaitytojus.
Teka Vokė
Juozas SAVICKAS
(„Mūsų gamta“, 1958 m. gegužės mėn. Nr.5 (242)
Vokės ilgis – 36 kilometrai; jos tėvas – neseniai buvęs Rūdininkų girios durpynų ežeras Papis.
Seniau kiekvieną rudenį upe kildavo neršti gausūs lašišų ir šlakių būriai, o pavasariais – skersnukių ir žiobrių pulkai. Šaltvandenė, srauni, beveik neužšąlanti Vokė buvo puiki natūrali neršykla žuvims, dedančioms ikrus į žvyrą.
Be žuvų svečių, sraunumose ir slenksčiuose pastoviai šeimininkavo kaimenės upėtakių ir kiršlių.
Tačiau laikai keitėsi. Keitėsi ir Vokė. Pirmiausia žmogus srauniose vietose perkirto upę užtvankomis, tuo pačiu uždarydamas kelią žuvims svečiams. Išsiliejo Baltosios Vokės, Mūrinės Vokės ir Kauno Vokės tvenkiniai. Fenomenalia atmintimi pasižyminčios lašišos dar ir dabar negali pamiršti „senųjų gerųjų“ laikų. Vėlų rudenį (deja, ne kiekvieną) jas matome beviltiškai mėginančias peršokti Kauno Vokės užtvanką. Pavasariais ties užtvankomis susirenka žiobriai. Todėl ne be reikalo kasmet rudenį ir pavasarį Vokės žemupio atkarpa skelbiama „tabu“ meškeriotojams.
Įdomiausias hidrotechnikos statinys iškilo jau po Pirmojo pasaulinio karo. Merkio upė ties Žagarine buvo pertverta ir kelių kilometrų kanalu suleista į Papio ežerą. Taigi, Voke dabar teka Merkio vanduo, ir ją būtų galima vadinti Merkiu. Upė pailgėjo apie 7 kilometrus ir pasidarė maždaug tokio vandeningumo, kaip Apaščia, Jera, Ūla ar Mituva. Netoli Kauno plento upėje buvo sudaryta papildoma patvanka, kad vanduo savitaka galėtų bėgti iš pradžių (iki plento) žemės pylime įrengta vaga, o toliau – gelžbetoniniu akveduku. Visa šita inžinerinė išmonė buvo skirta Grigiškių popieriaus fabrikui. Dabar šis bene vienintelis Lietuvoje akvedukas jau nebenaudojamas pagal paskirtį. Atrasti kiti sprendimai.
Po paskutinio karo žmogus ištiesė ranką į Vokės senslėnio durpynus. Šitą žuvys irgi pajuto. Teko šiek tiek nuleisti Papio ežero lygį, prikasti daug kanalų durpyne. Vėliau prisidėjo ir melioratoriai (kad ir netiesiogiai). Kasdami Vokės intakus, jie apmažino nerštavietes.
Su upėtakiais baigta, išskyrus atkarpą nuo Neries iki pirmos užtvankos. Čia jų dar vegetuoja vienas kitas. Kiršlius iš geriausių vietų tarp Mūrinės ir Kauno Vokių išgujo kartono fabrikėlis savo atliekomis. Vis dėlto ruože tarp Mūrinės ir Baltosios Vokių iki šiai dienai jų būdavo. Pulkelis laikės ir aukščiau Pagirių tilto. Prieš dešimtį metų kiršlys dar nebuvo retenybė, bet metai po metų, plaukiant durpių drumzlėms, jų tiek praretėjo, kad šiandien sunku tvirtinti, ar besuras jie vienas kitą norėdami neršti.
Melioracijos darbai Vokės baseine baigėsi. Jeigu kiekvieną Vokėje sugautą kiršlį paleistume atgal, šios žuvys gal ir sulauktų geresnių laikų.
Kitos žuvys Vokėje šiandien yra šios: margė, gružlys, strepetys, kuoja, raudė, meknė, šapalas, lydeka, vėgėlė. Nors ir keista – pasitaiko ungurių. Mažiausiai nuo visų permainų nukentėjo šapalai. Jų galima pagauti visuose upės ruožuose, ir neblogų, ypač naudojant masalu vingilį. Peržiūrėkime visus upės ruožus abiejų pagrindinių meškeriotojų tipų akimis.
Sėdinėtojams – tinkamiausias ruožas yra upės aukštupys apie Juodąją Vokę. Čia upė ramios tėkmės, gana gili. Nors vietomis buvo sureguliuota, bet atkuto, yra senvagių. Čia duona, grūdais ar apsiuva galima sugauti nesmulkių kuojų, gyva žuvele – lydekų, ypač tarp ežero ir tilto. Patys stambiausieji šapalai ir retos, bet didelės meknės – taip pat čia.
Bėginėtojams – muselininkams – sraunesnis ruožas (vidurupis ir žemupys). Pradedantiems muselininkams gera treniruotė (ypač žiogų sezono metu) – atvažiavus Trakų plentu iki Mūrinės Vokės, leistis žemyn iki akveduko (apie 5 km). Čia gana gausu nedidelių šapalų ir strepečių, o žvejų – nedaug.
Bėginėtojams-spiningistams – Vokė jau ne rojus, kaip kad buvo kadaise. Galima tikėtis (paliekant blizgių žagaruose) daugiau lydekų tarp Papio ežero ir J. Vokės tilto. Galima mėginti, gavus laivelį, tvenkiniuose. Iš jų bene perspektyviausias, daugiau apžėlęs B. Vokės tvenkinys. Septynių kilogramų lydį pernai ištraukė spiningistas ir Grigiškių tvenkinyje, į kurį visi jau buvo numoję ranka.
Prieš keletą metų pratrūkus Baltosios Vokės tvenkiniams, į upę išbėgo nemaža sidabrinių karosų. Po vieną kitą kibirą nebereikalingų karosiukų kasmet paleidžia ir Trakų Vokės žuvininkai. Karosai nusileido į dumblingą M. Vokės tvenkinį, įkūrė ten gana stiprią koloniją, iš kurios birželio pradžioje kyla upe dairytis nerštaviečių. Aptikus jų taką ar poilsiavimo vietą šalia srovės, galima patraukti puskilograminių žuvų.
Garbės žvejo Vacio Paulausko komentaras
Neišvengta pokyčių Vokėje ir po 1958 metų. Labiausiai gaila skersnukių. Dabar mūsų vandenyse ši rūšis yra ties išnykimo riba. Nuo 2000 m. skersnukis įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą.
Pasakodamas apie upėtakių likimą garbusis autorius kalba apie marguosius upėtakius, o ne apie iš vakarinės Šiaurės Amerikos dalies į Europą atgabentus vaivorykštinius upėtakius. Pirmą kartą vaivorykštinius upėtakius į Lietuvą, į Trakų Vokės žuvivaisos įmonės tvenkinius apie 1885 metus įvežė žymusis žuvivaisos specialistas Mykolas Girdvainis. Rostislavas Krotas 1971 m. išleistoje knygoje „Lietuvos gėlavandenės žuvys“ rašo, jog vaivorykštiniai upėtakiai pasitaiko Verknės ir Strėvos upėse. Įdomu tai, jog Žuvininkystės tarnybos prie LR Žemės ūkio ministerijos Žuvivaisos skyriaus šiuo metu baigiamame rekonstruoti Trakų Vokės poskyryje jau sėkmingai veisiami margieji upėtakiai, pradėta veisti kiršlius ir taip gausinami šių žuvų ištekliai („Žaliasis pasaulis“, 2013 m. Nr. 38 ir 2014 m. Nr.42).
Neįprasta šių dienų meškeriotojui ir minima margė. Taip gražiai čia įvardyta grakšti, mėgstanti greitai tekantį, švarų sūkuriuotą vandenį, akmenuotą, smėlėtą dugną, žuvelė rainė.
Sportinės žūklės klubo „Žvejonys“ vadovo Vytauto Matulevičiaus komentaras
Dabar Vokė stipriai pasikeitusi, tiksliau sakant, hidroelektrinių pakeista: nukritęs vandens lygis, pakrantės stipriai apaugusios įvairia augmenija. Pasikeitusi ir žuvų sudėtis. Dabar beveik neįmanoma sugauti žiobrių, didesnių lydekų, tačiau yra nemažai didelių karpių, gausūs karosų laimikiai. Iki Grigiškių hidroelektrinės kartais atplaukia lašišos, dar vis egzistuoja nedidelių margųjų upėtakių ir kiršlių populiacija. Vokė ties Grigiškėmis buvo kelis kartus įžuvinta: čia karpiukų, lynų ir lydekaičių yra įleidęs žūklės klubo „Žvejonys“ vadovas ir užtvanką bei elektrinę valdančios bendrovės „Hidromodulis“ direktorius Aloyzas Liaugaudas.
Irinos Makarčiuk (N. Akmenė) nuotrauka
