2015-09-24 Marcinkonyse būta iškilmių dienos. Atidarytas Dzūkijos nacionalinio parko Lankytojų centras. Po šių iškilmių – to paties sambūrio žmonės suko į naująją Gamtos mokyklą. Susibūrus prie laiptų, vedančių į naująją mokymo ir ugdymo įstaigą, būta ir trumpų kalbų.
Tuomet, stovint prie tų laiptų Marcinkonyse, prisiminiau gal ir pačią pirmąją Gamtos mokyklą Lietuvoje, kuria tapo buvęs Panevėžio miesto jaunųjų gamtininkų centras. Puiki šio centro vadovė, Valdo Adamkaus premijos (o ir kai kurių kitų pagerbtuvių šviesuolė) laureatė Regina Kliminskienė neatsitiktinai savo vadovaujamai įstaigai tuomet suteikė naują vardą. Iš tikro, Gamtos mokykla iš karto įprasmina tai, kuo užsiimama šioje įstaigoje.
Gana gražioje erdvėje yra įsikūrusi panevėžiečiams skirtoji Gamtos mokykla. Nuostabiame pušyne, buvusiose miškininkų valdose, įsikūrė ir Dzūkijos nacionalinio parko Gamtos mokykla. Visai greta naujojo Lankytojų centro, tad atsirado Marcinkonyse tarsi kompleksas pastatų, tarsi visai Lietuvai skirtasis gamtininkų centras.
Dr. Mindaugas Lapelė, Dzūkijos nacionalinio parko direkcijos Gamtos skyriaus vedėjas, sutikdamas iškilmių dalyvius prie naujosios Gamtos mokyklos laiptų, sakė, jog, kaip ir kiekvienoje mokykloje, taip ir čia reikia kviesti ne kur nors kitur, o į pamoką – visi suaugėliai mokinukais tuoj patapsiantys. Tačiau netrukus ištaria visiems galimiems mokiniams gal ir įkvepiančią frazę: „Šiandien pamokų nebus!“.
Nuošė toks pat pasitenkinimą reiškiantis balsų derinys, lyg ir tikri mokinukai būtų susirinkę…
„Jei dar toks būrelis mokinių, kiek čia yra suaugėlių, papildytų Marcinkonių pagrindinę mokyklą, kurioje nūnai – tik 61 mokinukas… Būtų tikrai šaunu… Kaip ten bebuvę, tačiau vis tiek laikas pradėti įvadinę pamokėlę…“ – skelbė Mindaugas Lapelė, kartu galva linksint ir Gintautui Kibirkščiui, tikrajam Gamtos mokyklos kuratoriui ar vadovui.
Laikas klausytis ir įsidėmėti, kuo reikšmingas šis sustojimas ant Gamtos mokyklos laiptų Marcinkonyse!
Daugelis suvokia, jog gamtos mokyklos yra reikalingos, tačiau ne visi žino, kam jos reikalingos, kodėl steigiamos. Dėl to Mindaugas Lapelė teigė ir manąs, jog šiandien iš pamokos neskuosime, pasiklausysime pamokų įžangai skirtųjų žodžių.
Mindaugas Lapelė atsivertė neseniai išleistą knygą „Puikus naujas pasaulis“, kuria siekiama nuspėti ateitį, kuri pirmą kartą buvo išleista 1932 metais. Tarsi kokią Bibliją… Toje knygoje Profesorius vedžioja vaikučius, parodo ir ateities vaikų darželį, tarsi naujo žmogaus inkubatorių, kuriame sėkmingai atpratinama nuo gėlių ir nuo knygų.
Mindaugas Lapelė perskaitė puslapį iš knygos „Puikus naujasis pasaulis“:
„Vienas studentas pakėlė ranką. Jis, žinoma, supranta, jog žemesnės kastos žmonėms nevalia eikvoti visuomenės laiko knygoms, nes jie rizikuoja perskaityti ką nors nepageidaujamo. Tai gali išderinti vieną ar kitą refleksą. Tačiau štai gėlės… Na, dėl jų neaišku… Todėl reikia stengtis, kad šitiems vaikams būtų neįmanoma psichologiškai pamėgti gėles.
Direktorius ėmė kantriai aiškinti – jeigu vaikai dabar sutinka rožę klyksmu, tai daroma svarbiais ekonominiais sumetimais. Ne taip seniai, gal prieš šimtmetį, šiems žmonėms buvo diegiama meilė gėlėms. Ir apskritai – gamtai. Buvo manoma, kad laisvalaikiu norės važiuoti už miesto ir todėl naudosis transportu.
„O ką, jie nesinaudoja transportu?“, – paklausė studentas.
„Naudotis naudojasi… Bet vien tik transportu…“
Gėlytės ir kraštovaizdžiai, anot direktoriaus, turi vieną svarbų trūkumą – visa tai nemokama.
Meilė gamtai neužvertė fabrikų užsakymais. Tada buvo nuspręsta panaikinti meilę gamtai – bent jau žemesnėse klasėse. Panaikinti meilę gamtai, bet ne polinkį naudotis transportu. Nes, žinoma, buvo labai svarbu, kad ir toliau važinėtų toliau už miesto, nors ir nekęstų gamtos. Reikėjo tik rasti, ekonominiu požiūriu, priežastį, dėl kurios būtų reikalinga naudotis transportu.
Ir tokia priežastis netrukus buvo surasta. Mes pratiname mases nekęsti gamtos, tačiau kartu skatinama pamėgti visas sporto šakas atvirame ore. Kaip tik tokias, kur reikia sudėtingos įrangos, kad naudotųsi ne vien transportu, bet ir sportiniu inventoriumi.
„Štai dėl ko tie elektrošokai…“, – užbaigė minti direktorius.
„Aišku…“, – pratarė studentas ir nutilo sužavėtas.
***
Perskaitęs ištrauką iš vadinamosios ateities knygos Mindaugas Lapelė atsiduso: visa tai, kas vyksta dabar, ko gero, turi analogų su perskaityta ištrauka iš knygos. Tiesa, elektrošoko, skirto išmušti meilę gamtai, kol kas mokyklose bei vaikų darželiuose lyg ir netaiko… Tačiau elektrošoku ar netampa vartotojiškoji žiniasklaida, kuri, pasak Mindaugo, sumaniai skleidžia „gerąsias žinias“: ir apie puotaujančius vilkus, gerves, ir apie žiaurius mašalų antpuolius, suvis nesistengiant suvokti, kas yra gamta, koks yra gyvenimas gamtoje.
Esama labai daug ir tokių, kurie gamtą nori matyti be uodų ir dilgėlių, tiesiog plastikinę, sutvarkytą ir blizgančią, tinkančią tik pramogoms. Štai Lankytojų centras Marcinkonyse gavo lyg ir rimto tono laišką: ko gero, Dzūkijos nacionalinio parko direkcija suvis pamiršo girias, nes jose, pažintiniuose takuose – vien voratinkliai!..
Tada aiškiau suvoki, jog Gamtos mokykla yra tikrai reikalinga.
„Turiu tokią subjektyvią nuomonę: mokyklose gamtai, biologijai skiriama vis mažiau dėmesio. Ir tie geltonieji autobusėliai kai ką pakoreguoja, moksleiviams neretai nebelieka galimybės po pamokų lankyti gamtininko būrelio užsiėmimus. Konstatuoju, jog vaikai nūnai nuo gamtos vis tolsta – įvairiais keliais… Džiaugiuosi, jog kai kurie pedagogai pajaučia tai, tad atsiranda Lietuvos mokyklose ir sveikintinų iniciatyvų“, – kalbėjo Mindaugas Lapelė, pridūręs, jog ne vien Lietuvoje, o štai ir Didžiojoje Britanijoje apklausos parodė: vaikų buvimas gamtoje sumažėjo iki dešimtadalio, kai anksčiau pusė vaikų laiką leisdavo gamtoje.
Minėta, jog neatsitiktinai neseniai ir JAV išėjo knyga, kurioje pagrindinis leitmotyvas – išgelbėkite mūsų vaikus nuo bėgimo iš gamtos, t.y. jos nepažinimo!
Kai žmonės praranda ryšį su gamta, kam rūpės jos išsaugojimas?..
Todėl ir sveikintina, jog Lietuvos saugomose teritorijose atsiras ne viena gamtai draugiška mokykla.
„Kokios jos turi būti?“, – retoriškai teiraujasi Mindaugas Lapelė, stovint prie buvusios Marcinkonių miškų ūkio kontoros, kur sovietmečiu rūpėjo kone vien medžių išguldymas.
„Pastatas tokiai mokyklai reikalingas tarsi užuovėja, nes tikroji klasė visada turi būti gamta – aplink esantis miškas, pievos, pelkės… Tokia mokykla niekada nebus veikianti, jei į gamtą jaunų žmonių neves patyrę specialistai, turintys nuostabiąsias pedagogo kibirkštėles“, – kalbėjo Mindaugas Lapelė, atkreipdamas dėmesį į Gintautą Kibirkštį, kuris tinkamai panaudos savo, kaipo pedagogo, žinias.
„Pamokos gamtoje – ne naujiena Dzūkijos nacionaliniame parke. Dar prieš penkis metus kartu su Varėnos rajono pedagogais tam buvo parengtos mokymo programos. Dalyvauja įvairiose stovyklose ne vien moksleiviai iš Varėnos rajono, o ir iš visos Lietuvos“, – sakė Gintautas Kibirkštis, pridurdamas, jog interneto erdvėje jau paskelbta, jog bus penkios pamokos, kuriomis Gamtos mokykla ir pradeda savo veiklą. Viena iš pamokų – apie pušį (1-4 klasių moksleiviams). 5-8 klasių moksleiviai galės dalyvauti pamokoje apie pelkes. „Kas auga, gyvena Dzūkijos nacionaliniame parke“, – toks trečiosios pamokos, skirtos 5-8 klasių moksleiviams, pavadinimas. Bus pamoka ir apie smėlynus, miškus (pamoka-žygis 9-10 klasių moksleiviams). Dzūkijos nacionalinis parkas garsus upėmis bei šaltiniais, tad tai temai taipogi skiriama atskira pamoka 9-10 klasių moksleiviams.
Tokių pamokų, be abejo, bus kur kas daugiau, nes kol kas yra tik pradžių pradžia.
„Kviečiu moksleivius stebėti, tirti, keliauti, matuoti, sužinoti… Pažinti gamtą. Tam ir atveriama ši Gamtos mokykla, į kurią bus galima atvykti ne kelioms valandoms, pusdieniui, o ir net keletą dienų čia praleisti“, – sakė Gamtos mokyklos vadovas Gintautas Kibirkštis.
Pasak Mindaugo Lapelės, tas penkias pamokas nusakyti būtų galima ir kitaip, nes būnant šilinių dzūkų krašte svarbu: miškai, smėlynai (20-30 metrų storio), šaltos bei sraunios upės ir šilti bei nuoširdūs žmonės. Visa tai ir nusako šilinių dzūkų esmę.
Augusto Uktverio nuotraukos
