Raktiniai žodžiai: Šiaulių miestas ir medžiai senovėje, Zubovų parkas, Kaštonų alėja, Šiaulių medžiai, skverai ir parkai atvirukuose, fotografijose ir piešiniuose, medelių sodinimas Šiauliuose tarpukariu, „Spaudos medžiai“, Vincento Vaitekūno ąžuolai, Stanislovo Rumšos sodinti medžiai, Šiaulių miesto skverai, parkai ir jų želdiniai, projektas „Šiaulių istoriniai ir atminimo medžiai“.
Beveik kiekvieną darbo dieną Šiauliuose praeinu Vilniaus gatve pro Didždvario gimnaziją. Prie šios gimnazijos ir Kaštonų alėjos auga didelis ir galingas ąžuolas. Po juo mėgsta pasėdėti senjorai ir jaunimas, mamos su vaikučiais, močiutės su vaikaičiais, šiauliečiai ir miesto svečiai.
Šis ąžuolas mane visąlaik pasitinka ir palydi. Ir kai prieš daugelį metų pirmąkart pradėjau lankyti pirmąją klasę, ir kai baigęs mokyklą, išvykau mokytis svetur, ir kai po kurio laiko vėl sugrįžau dirbti ir gyventi į Šiaulius. Šis ąžuolas mane išlydėjo ir vėl pasitik, priėmė į savo globą. Nuo šio ąžuolo sklinda kažkokia ramybė ir stiprybė. Tikiu, kad jis globoja ne tik mane, bet ir visus šiauliečius.
Žiūrėdamas į šį, plačiai išsišakojusį medį, dažnai savęs paklausiu. Kiek metų šiam ilgaamžiui ąžuolui? Žinovai sako, kad jam jau beveik 200 metų. Ąžuolas ir Šiaulių istorija. Stovi šis galiūnas vidury miesto bulvaro, pergyvenęs ne vieną gaisrą, kelis karus, įvairias negandas ir nelaimes. Žiūriu į jį. Ir kažkaip ramu matyti jį kiekvieną dieną įprastoje vietoje ir saugantį mus. Budėk, gimtasai ąžuole, saugok Šiaulius!
Dabar ir visados!
Šiaulių miestas ir medžiai senovėje
Šiauliai senovėje buvo apsupti miškų. Pradėjus kurtis žmonėms medžiai buvo kertami ir vėl sodinami. Bene pirmosios žinios apie medžių sodinimą mus pasiekė iš XIX amžiaus pradžios. Tais laikais žaliųjų plotų Šiauliuose buvo nedaug. 1837 metais pietrytinėje miesto aikštės dalyje (šalia Šv. Petro ir Povilo bažnyčios) buvo įrengtas skveras, aptvertas tvorele ir apsodintas topoliais, klevais ir liepomis (Nekrašius, 2011, 6).
Šiaulių ekonomija priklausė grafui Platonui Zubovui. Ekonomijos kaimuose, miesteliuose, pakelėse buvo raginama sodinti medžius, versti tvoras ir jų vietoje sodinti gyvatvores. 1838 m. Šiauliuose ir Ginkūnuose įkurti medelynai – „vaisininkai“, kuriuose buvo auginami ąžuolų, kaštonų, topolių ir žilvičių sodinukai miesto želdinimui.
1838 m. Šiauliuose lankėsi Rusijos caras Nikolajus I su žmona ir dukra. Grafo Zubovo sode, ties rūmų terasa abi imperatoriškos šeimos moterys pasodino du topolius, prie kurių buvo pritvirtintos metalinės lentelės su įrašais, kas juos sodino bei šio įvykio data: „1838 05 02. Šviesiausiojo visos Rusijos imperatoriaus žmona Aleksandra Fiodorovna ir duktė, didžioji kunigaikštytė Aleksandra Nikolajevna“. Apie tai ilgai bylojo prie šių medžių buvusios lentelės su užrašais. Vienas iš šių topolių nudžiūvo ir apie 1975 m. buvo nupjautas.
1847 metais grafas V. Zubovas įsigijo Sakalnyčią. Rašoma, jog ten augę „du beržų miškeliai, tarp tų miškelių buvęs kaštonų „kliombas“. Didesniojo iš miškelio viduryje augo „kliombas“ iš piramidinių topolių, o abiejų miškelių kraštai buvo apsodinti kaštonais ir geltonais gluosniais (Hriškevičius, 1850). Tai bene seniausias žinomas faktas, raštiškas paliudijimas apie žmogaus rankų sukurtą žaliosios architektūros kūrinį mūsų mieste.
Antanas Tyzenhauzas Šiaulių ekonomijoje davęs nurodymus sodinti medžius, užveisti sodus. M. Hriškevičius rašo, kad A. Tyzenhauzas kaimų gatves liepė užsodinti liepomis, vinkšnomis, uosiais, ąžuolais, klevais, kurie ir nuo gaisro sergsti ir kaitros laike pavėsį duoda, tarpe bemiškinių šiandien kaip žali kliombai duoda akiai malonų regėjimą (Hriškevičius, 1850).
1849 metais Šiaulių klebono Ignaco Štacho (1796-1854) iniciatyva aplink Šiaulių Šv. Petro ir Povilo bažnyčios šventoriaus mūrą buvo prisodinta kaštonų (Šiaulių katedra, 2009, 40-41). Pasakojama, kad klebonas I. Štachas nusidėjėliams už nuodėmes skirdavo atgailą – pasodinti medį. M. Hriškevičius laiške savo broliui Aleksandrui rašo: „Mane aplankė Šiaulių klebonas Ignacas Štachas, prisimeni, dar Tau gal Šiauliuose gyvenant prisodinęs kaštonų palei šventoriaus tvorą, ir visiems jis už nuodėmes skiria vieną atgailą – medžius sodinti“ (Martinkus, 2009, 41).
Šiaulių ekonomijoje tvarkingi sodybų šeimininkai buvo gerbiami, o kad geriau sektųsi apželdinti kraštą, buvo skatinama ir „materialiai“: kiekvienam gaspadoriui buvo duodama po pusgorčių degtinės už pasodintus ir prigijusius sodinukus (Hriškevičius, 1850).
1887 m. buvo prisodinta daug medžių prie Šiaulių berniukų gimnazijos. Pasak Vlado Zdzichausko, aplink gimnazijos rūmus buvo kaštonų alėja ir sudarė tartum vainiką. Ji ėjo per gimnazijos kiemo vidurį ir aplink rūmus (Zdzichauskas, 1960, 3).
Sukilėlių kalnelio apželdinimas prasidėjo dar XIX a. pabaigoje. Bene patys didžiausi miesto topoliai augo šalia Vilniaus gatvės, – tai liekanos pirmųjų 1915 m. pasodintų, vokiečių kapines juosiusių medelių.
1904 m. rugsėjo 27 d. Šiauliuose susikūrė pirmoji sodininkų draugija mieste. Tai buvo Rusijos imperatoriškos sodininkų draugijos Šiaulių skyrius. Jo pirmuoju prezidentu buvo išrinktas Juozapas Paulavičius (1872-1941) iš Pavirvyčio dvaro (Viekšnių vls.), vėliau tapęs Vilniaus miesto sodininku ir sodininkystės mokyklos vedėju. Iždininku buvo išrinktas gydytojas Julijonas Šalkauskis (1849-1933), turėjęs didelį sodą Šiauliuose, sekretoriumi – Sudimtas, taip pat užveisęs didelį sodą Šiauliuose. Šio skyriaus patarėjais ir nariais buvo Kurtuvėnų klebonas Jonas Vizbaras, K. Jonaučius iš Užgirių, Mečislovas Davainis-Silvestravičius iš Lapkasių, Nauliekaitė iš Šiaulių ir Ketūnų dvaro (Mažeikių r.) valdytojas Jonas Jokubauskis (Šiauliai. Sodininkų draugija, 1904, 58).
Senuosiuose leidiniuose apie Šiaulius buvo rašoma, kad XX a. pradžioje žalumos mieste nestinga, nes jis tarsi skęsta žalumynuose dėl čia augančių sodų ir daržų gausos. Miesto gatvių pakraščiuose, išilgai šaligatvių buvo pasodintos tankialapės liepos ir kitų rūšių medžiai.
Prieš Pirmąjį pasaulinį karą iš Vilniaus į Šiaulius atsikėlęs krautuvininkas Maksimilijonas Sielskis atidarė Šiauliuose sėklų ir sodininkystės krautuvę „Flora“ (įsteigta 1900 m.). Ji aprūpindavo šiauliečius ir aplinkinių kaimų gyventojus ir dvarininkus sėklomis, vaismedžiais, dekoratyviniais krūmais ir medžiais. M. Sielskio medelynas ir sodininkystės įstaiga „Flora“ nuo 1914 m. Šiauliuose leido dvikalbius (lietuvių ir lenkų kalbomis) kainoraščius. M. Sielskio „Flora“ iš viso iki 1935 m. išleido Šiauliuose 12 dvikalbių kainoraščių, kuriuose buvo pateikiama vaisinių ir dekoratyvinių medžių, krūmų ir įvairių gėlių ir sėklų rūšys ir kainos.
Zubovų parkas
Senasis miesto centrinis parkas – grafų Zubovų dvaro palikimas. Didždvario dvaro sodyba ir parkas buvo grafų Zubovų nuosavybė. Parkas pradėtas sodinti dar XVIII a. pabaigoje. Šiaurės vakarinėje dalyje buvo pasodintas vaismedžių sodas. XIX a. antroje pusėje buvo paruoštas naujas, angliškasis parko apželdinimo projektas. Tuo metu parkas buvo puikiai prižiūrimas. Gana įdomus yra Rusijos administracijos pastebėjimas, jog grafo Zubovo parke dažnai groja muzika ir vyksta šokiai, kuriuose ir patys dvarininkai Zubovai mielai dalyvaudavo. Rūmus supo didžiulis Zubovo parkas, kurio maždaug trečioji dalis virto dabartiniu miesto sodu. Pasodintas tas parkas, dar prieš Jekaterinos II apsilankymą, keliaujant jai į Karaliaučių pas Fridrichą Didįjį.
Iš pradžių parko planas buvo taisyklingo stačiakampio formos. XIX a. pabaigoje priartintas prie angliško laisvo planavimo stiliaus. Rūmų kiemą puošė apvali medžių ir krūmų klomba, įrengta prieš pagrindinį fasadą. Didelė dalis Didždvario sodybos su parku buvo aptverta mūrine tvora.
Zubovo parkas 1915 m. kai kuriose vietose sudegė. Jaroslavas Šilietis (Šiaulių berniukų gimnazijos mokytojas J. Rimkus) 1922 m. Kaune išleido savo piešinių albumą „Vokiečių okupacija Lietuvoje 1915-1919 m. paveikslėliuose ir trumpuose jų aprašymuose“, kuriame vaizduoja ir aprašo kaizerio kareivių piktadarybes Lietuvoje. Jis rašo, kad Šiauliuose bermontininkai degino medžius dėl reginio (iliuminacijos). J. Rimkus-Šilietis savo piešinyje „Poilsio metu“ vaizduoja kaip bermontininkai linksmindamiesi degina medžius senajame Zubovų parke. Jis komentare prie vieno savo piešinio rašo: „Tokias tai iliuminacijas bermontininkai darydavo mūsų soduose ir parkuose, benzinu apliedami medžius ir padegdami juos. Taip jie apnaikino Šiauliuose Zubovo sodą“ (Šilietis, 1922, 183).
Tarpukariu grafo Zubovo parkas ypatingą dėmesį traukė savo nuostabiomis tankialapėmis liepomis ir plačialapiais kaštonais. Miestiečiams už nedidelį mokestį buvo leidžiama pasivaikščioti po parką, pasigrožėti krūmų ir gėlių kompozicijomis. Čia rinkdavosi šiauliečiai, suradę laisvalaikio minutėlę, gigantiškų senų kaštonų, liepų ir kitokių medžių šešėliuose užsimiršti nuo gyvenimo rūpesčių, pasigėrėti šia gamtos dovana vasaros laiku. Tarpukariu šalia Zubovų rūmų augo senas riešutmedis, prie kurio rinkdavosi Mokytojų seminarijos studentai ir pavyzdinės pradžios mokyklos moksleiviai. Šis medis buvo žinomas šiauliečių tarpe, prie jo buvo mėgstama fotografuotis.
1923 metais Zubovai 3,6 ha Didždvario parką padovanojo miestui su sąlyga, kad jis bus naudojamas kaip viešas miesto parkas. 1923 m. vasario 23 d. Šiaulių miesto tarybos posėdžio protokole yra nutarimas kuriame nurodyta kokiomis sąlygomis grafų Aleksandros ir Nikolajaus Zubovų palikuonys dovanoja savo parką miestui. Viena iš dovanojimo sąlygų buvo, tai, jog parkas vadintųsi Aleksandros ir Nikolajaus Zubovų vardu. Šiame nutarime rašoma: „Apdovanotasis Šiaulių miestas priima dovaną su padėka ir pasižada sulig pageidavimo savininkų padovanotą turtą kitam tikslui neišnaudoti ir visuomet naudoti jį kaip viešą miesto parką, pavadinus tą parką Mikalojaus (sulietuvintas Nikolajaus vardas – J. N.) ir Aleksandros grafų Zubovų vardu amžinai jų atminčiai“ (Žadeikytė, 2010, 3).
Senasis parkas buvo praplėstas, 1930 m. prie jo prijungtas 7260 kv. m. ploto žemės sklypas, kuriuo šiek tiek buvo padidintas senasis miesto parkas.
Yra ir dar vienas dokumentas apie Zubovų parko dovanojimą miestui – 1931 metais gegužės mėnesio 19 dieną burmistro Jackaus Sondeckio pasirašytas nutarimas. Jame nurodytos kitos sąlygos: „Nestatyti parke jokių gyvenamų ir negyvenamų (pvz., restoranui ir pan.) trobesių, išskyrus <…> muziejaus – bibliotekos rūmus (Žadeikytė, 2010, 3).
Ona Lukauskaitė-Poškienė apie Zubovų parką savo prisiminimuose rašo: „Pamenu aš Zubovų parke seną valakiškų riešutų medį su pritaisyta prie jo varine lentele. Lentelės įrašas tvirtino, kad šis medis buvo pačios Kotrynos sodintas. Dideli turtai leido Platonui plačiai užsimoti ir užsodinti prie rūmų didžiulį parką. Vienu šonu jis rėmėsi į Dvaro gatvę, sujungtą su rūmų aikšte aukštais, skliautuotais balto mūro vartais, dar ne per seniausiai, vos 1934 metais nugriautais, o kitas jo šonas siekė dabartinę Vaisių gatvę. Ir visas plotas iki pat Vilniaus gatvės su visa Mergaičių gimnazijos aikšte buvo didžiulio parko dalis; į Vilniaus gatvę vedė puikių senų kaštonų alėja, skyrė ją nuo gatvės tokie pat, kaip ir Dvaro gatvėje, balti aukšti mūro vartai. Visą parką supo balta mūro tvora, beveik žmogaus ūgio aukštumo <…>“ (Ona Lukauskaitė-Poškienė, 2006, 234).
Tarpukariu parkas miestiečių buvo labai mėgstamas ir vasarą pilnas žmonių. Čia vykdavo įvairios šventės, buvo rengiamos žemės ūkio parodos. 1934 metais jame buvo įrengtas garsiakalbis, kuris vakarais transliuodavo Kauno radijo programą ir muzikines laidas.
Karo metu parkas šiek tiek nukentėjo, jo prieigose vyko mūšiai. Prof. V. Rimkus prisimena, kad baigiantis karui, jie gimnazistai, vadovaujami mokytojų, tvarkė senąjį parką. Jame buvo palikta daug sprogmenų, šovinių, kuriuos sumetus į laužą, garsiai sproginėdavo. Todėl mokytojai uždraudė gimnazistams kurti parke laužus ir sprogdinti parke rastus sprogmenis.
Po karo senasis miesto parkas buvo pavadintas Karolio Požėlos vardu ir buvo mėgstama šiauliečių laisvalaikio pramogų vieta.
Centrinis parkas (11,9 ha) pradėtas sodinti apie 1950-uosius per šeštadienines talkas. Jame yra senų ir unikalių medžių. Iš retesnių medžių jame auga planatalapiai ir totoriniai klevai, europiniai maumedžiai (Stonkienė, 2007, 3).
2010 m. lapkričio 25 d. Šiaulių miesto tarybos sprendimu centriniam miesto parkui suteiktas Zubovų vardas.
Kaštonų alėja
Tarp Aušros alėjos ir Vilniaus gatvės įsiterpusiai vieninteliai Šiauliuose Kaštonų alėjai jau daugiau kaip šimtas metų. Ši alėja – tai senoji pagrindinė įvaža į Didždvario rūmus ir parką iš senojo Kuršėnų kelio (dabar Vilniaus g.). Bene pirmąkart Šiauliuose kaštonai pradėti sodinti XIX a. viduryje. Tada Didždvario reprezentacinė kliomba buvo apsodinta kaštonais ir atsirado alėja. Apie XX a. pradžią Zubovų parkas ir Kaštonų alėja pavaizduoti senoviniuose atvirukuose, iš kurių matosi, kad ji buvo sujungta su senuoju parku, ją juosė akmeninė tvora, kurios likučiai tebestovi prie Didždvario gimnazijos. Apie XX a. pradžią alėja pradėta vadinti Kaštonų alėja.
Apie 1931 m. senasis parkas prie Zubovų rūmų ir alėja oficialiai buvo padovanoti Šiaulių miesto savivaldybei. Ši teritorija buvo apsodinta kaštonais, kurie pavasarį gražiai žaliuodami traukdavo miestiečius.
Šiaulietis Aivaras Dulskis pasakojo, kad jo prosenelis Jonas Matulionis tarpukariu sodino Kaštonų alėją. Jis dirbo savivaldybėje, vėliau „Rūtos“ fabrike. Buvo Šiaulių tarybos narys. Jis ilgai gyveno, mirė sulaukęs 100 metų.
1939 metais šaltą žiemą Kaštonų alėjos senieji medžiai iššalo ir nudžiūvo. 1940 metais jie visi buvo iškirsti. Šį įvykį aprašė šiaulietė poetė ir publicistė Ona Lukauskaitė-Poškienė:
„O toji kaštonų alėja! Ji buvo tikrai didinga ir graži pavasarį, kai seni medžiai pasipuošdavo ištaigingomis, sunkiomis žiedų žvakėmis. Iškilminga ir šventiška būdavo tada alėjoje. O rudenį visą žemę apiberdavo rudi, laku blizgantys kaštonai, ir nežinau, ar yra buvęs Šiauliuose bent vienas vaikas, kuris niekad nėra jų rankiojęs. Tad ne vien man buvo liūdna ir skaudu, kai 1939 metų žiemą senieji kaštonai, tiek metų išstovėję, tiek šaltų žiemų išgyvenę, staiga iššalo. Liūdėjo šiauliečiai, kai kitais metais buvo kertami iššalę medžiai milžinai, liūdėjo netekdami kažko be galo mielo ir įprasto, susieto su kiekvieno jų jaunystės prisiminimais. Vienas senelis, galvą linguodamas, kalbėjo: „Duoda Dievas žmogui ženklus, duoda, tik žmonės tų ženklų suprasti nemoka“.
Ir išties senieji medžiai savo mirtimi lyg nužymėjo Šiaulių istorijos vienos epochos pabaigą, tos epochos, kuri prasidėjo Zubovo feodaliniais turtais, perėjo į Frenkelių pramoninį kapitalizmą, pergyveno inteligentijos iškilimą ir nepriklausomybės periodą, o karo audrai praūžus naujai atsodinti kaštonai žymėjo jau naujo Šiaulių gyvenimo laikotarpio pradžią…“ (Lukauskaitė-Poškienė, 2006, 234-235).
Šiandien žaliuojantys medžiai pasodinti pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, 1946-1947 metais. 1981 m. rugpjūčio 1 d. Kaštonų alėja buvo rekonstruota (architektė – V. Taujanskienė). Tuomet alėją papuošė skulptorių D. Lukoševičiaus, A. Toleikio ir B. Kasperavičiaus skulptūros.
Dabar Kaštonų alėjoje išsirikiavę dviem eilėm suaugę medžiai atėjus pavasariui vėl sužaliuoja, sukuria tikrą lapų skėčių arkadą. O rudenį kaštonų kekėmis pasipuošę džiugina praeivio akį savo sodriomis spalvomis. Raudoni kaštonai užberia cementinėmis plokštėmis išklotą grindinį, ritmingai nuo medžių krintantys kaštonų rutuliukai primena vaikystę, kai rinkdavome juos kaip šokoladinius saldainius, kasdavome į žemę tikėdamiesi, kad jie išaugs liaunais ir tiesiais medžiais.
Pastaruoju metu beveik kiekvieną rytą eidamas į darbą Kaštonų alėja pastebiu vis labiau nykstantį jos vaizdą. Prieš keliolika metų įvyko gaisras Kaštonų alėjoje, nudegė keli medžiai, kurie buvo nupjauti ir jų vietoje styro kelmai. Kaštonų alėją persekioja naujos negandos. Kaštonai serga, iki tol nematyti kenkėjai, atėję iš šiltų kraštų, naikina lapus. Jie ruduoja ir gelsta, ir medžiai gali nudžiūti. Vaizdą dar darko neaiškios paskirties ištepliotos kičiniais paveikslais (atrodo, kad šio abejotino edukacinio „meninio“ projekto vykdytojas buvo Dailės galerija) ardomos medžio plokštės ir vandalų baigiama griauti tvora, skirianti Kaštonų alėja nuo apleistos dykros, išklypę ir išlaužyti suoliukai, išdaužytos ir išlūžusios šaligatvio plokštės. Vis labiau niokojama Kaštonų alėja kompromituoja Šiaulių miesto centrą ir savivaldybės administraciją. Kaštonų alėjai reikia skubios žmonių pagalbos ir sutelkto visokeriopo valdžios dėmesio ir konkrečių sprendimų. Šiauliuose turime nedaug tokių istorinių vietų, todėl Kaštonų alėjai reikia skirti deramą dėmesį ir kuo greičiau rekonstruoti šią unikalią vietą. Būtina padaryti viską, kad Kaštonų alėja taptų patraukli ir mėgstama šiauliečių poilsio bei laisvalaikio praleidimo vieta.
Šiaulių medžiai, skverai ir parkai atvirukuose, fotografijose ir piešiniuose
Šiaulių medžių ir parkų atvaizdų galima sutikti senuosiuose atvirukuose ir fotografijose. 2006 m. išleistame kataloge „Senieji Šiauliai atvirukuose 1902-1944“ yra nemažai atvirukų ir fotografijų su įvairiais medžiais ir parkais Šiauliuose. Patyrinėjus šiuos atvirukus galima susidaryti vaizdą kur ir kokie medžiai augo mieste XX amžiuje.
Nuo XX a. pradžios Šiaulių medžiai pradėti vaizduoti atvirukuose. Bene pirmąkart medžiai pavaizduoti šiauliečio leidėjo Brevdos išleistame atviruke 1902 m. Jame be Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčios dar pavaizduota Turgaus aikštė ir medžiais apsodinta Šv. Petro ir Povilo cerkvė. Kitame, 1902 metais nežinomo leidėjo išleistame atviruke matosi Šiaulių berniukų gimnazija, kurios teritorija apsodinta įvairiais medžiais.
Šiaulietis kolekcininkas Petras Kaminskas savo rinkinyje turi labai įdomų, tuoj po spaudos draudimo panaikinimo, maždaug 1905 m. išleistą fotoatviruką (atvirlaiškį), kuriame pavaizduoti Šiaulių apylinkių medžiai. Šis atvirukas 1905 m. balandžio 8 d. buvo išsiųstas iš Šiaulių į Tytuvėnus kunigui Spudui. Šio atviruko verso pusėje atspausdintas ir šis Margalio eilėraštis apie medžius:
Žinai tu tą šalį, kur girios šlamėjo,
Kur pušys pasenę braškėjo nuo vėjo,
Kur rėmės į debesis ąžuolai drūti,
Kur neveikė medžiai nulaužti, pargriūti?
Žinai tu tą šalį, tamsi kur tankynė
Visaip susimaigė, visaip susipynė
Nežinoma būdama žmogui nuo seno?
Žinai tu tą šalį – tai tėviškė mano,
Graži, bet baisi ji senovėje buvo,
Kol medžiai jos, kirviu pakirsti negriuvo.
Šiame atviruke yra 1905 m. balandžio 7 d. Š. Bogušytės iš Šiaulių rašytas atvirlaiškis kunigui Spudui:
„Gerbiamas kunige! Ar nemalonėtumei Tamsta apturėti lietuviškų laiškelių panašių į tą daugiau išpardavimui?Ar Tamsta išpardavei? Jeigu dar kas liko, tai prašau persiųsti, nes jau laukiame.
Su godone. Š. Bogušytė.“
Šiame laiškelyje kalbama apie šį atviruką su lietuviškais medžiais ir jiems skirtu Margalio eilėraščiu. Spėjama, kad šis atvirukas su medžiais galėjo būti spausdintas Šiauliuose ir platinamas Lietuvoje.
XX a. pradžioje buvo išleista nemažai atvirukų (su grafo Zubovo rūmais ir parku Šiauliuose; Parko alėja (dab. Kaštonų alėja); grafų Zubovų parko ir dab. Kaštonų alėjos fragmentais), kuriuose matosi įvairūs medžiai, krūmai (Senieji Šiauliai atvirukuose, 1902-1944 2006, 36, 38, 39, 44, 59, 61, 75, 76, 80, 82, 327). Iš atviruko, išleisto 1915 m. miesto panoramoje (dab. Tilžės, Varpo ir Dvaro g.) matyti įvairūs medžiai ir senojo Zubovų parko dalis.
1915-1916 m. ir tarpukariu išleistuose atvirukuose matyti, kad Šiauliuose augo nemažai medžių, buvo užveista parkų ir skverų. Tuo metu medžiai, dekoratyviniai krūmai augo Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčios šventoriuje, buv. Šv. Petro ir Povilo cerkvės teritorijoje (pastaroji 1937 m. buvo perkelta į stačiatikių kapinių teritoriją), Mergaičių gimnazijoje, Berniukų gimnazijoje, Chaimo Frenkelio viloje (dab. Vilniaus g. 74), prie Evangelikų liuteronų bažnyčios (buv. Kirkė), Mokytojų seminarijoje, kai kuriose miesto gatvėse. Tarpukariu medžių buvo pasodinta Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčios šventoriuje, prie Šiaulių miesto savivaldybės Tilžės gatvės šaligatvyje ir skverelyje, kai kuriose miesto gatvėse. Atviruke, išleistame 1925-1927 m. matosi senasis Šiaulių miesto parkas (buv. grafų Zubovų parkas) ir pavėsinė, kurioje per miesto šventes grodavo muzikantai. Tarpukariu, apie 1937 m. Šiauliuose veikė „Flora“ – M. Sielskio vaisinių ir dekoratyvinių medžių ir krūmų daigynai. Sėklų ir sodininkavimo įrankių prekyba. Ji buvo išleidusi atviruką, kuriame pavaizduotas medis, (Senieji Šiauliai atvirukuose, 1902-1944 2006, 32, 36, 48, 57, 58, 61, 69, 70, 74, 81, 110, 259, 295, 300, 301, 304, 310, 313, 330, 354).
Nemažai istorinių ir žymių medžių Šiauliuose yra pavaizduoti fotografijose ir piešiniuose.
Šiauliečio dailininko Gerardo Bagdonavičiaus mėgstama kūrybos tema (be senosios Šiaulių architektūros) – medžiai. Jo darbuose gausu kūrinių, kuriuose pavaizduoti įvairūs medžiai: ąžuolai, pušys, kiparisai ir kt. Piešti skirtingais metų laikais Šiauliuose ir apylinkėse, Bubiuose, Kuršėnuose, Padubysyje, Pašiaušėje ir kt.
Bene pirmasis išlikęs dailininko Bagdonavičiaus kūrinys, skirtas medžiams, buvo piešinys, pavadintas „Medžiai“ (1919). Tais pačiais metais sukurtas kitas piešinys „Kiparisai“ (1919). Vėlesniuose Bagdonavičiaus darbuose taip pat gausu siužetų su Šiauliuose ir kitose vietovėse augusiais medžiais: „Peizažas su medžiais“ (1920), „Miškas“ (1921), „Sodas žiemą“ (1922), „Varna medyje“ (1922), „Peizažas su trimis pušimis“ (1922), „Medis ir tvora prie Kuršėnų stoties“ (1922), „Medžiai dangaus fone“ (1922), „Beržai“ (1923), „Parke“ (1923), „Pušis tarp Salduvės piliakalnio ir Žuvininkų kaimo“ (1923), „Medžiai prie Kuršėnų“ (1924), „Keturios pušys Padubysyje“ (1924), „Alėja Pašiaušėje“ (1924), „Šiauliai. Miesto parke“ (1925), „Apsnigtas medis“ (1925), „Trys medžiai“ (1926), „Seni medžiai“ (1927), „Medžiai“ (1928), „Medžiai Bubiuose“ (1928), „Medžiai pievoje“ (1935), „Medžiai“ (1935), „Miške“ (1940), „Senos vyšnios“ (1963), „Peizažas su eglaitėmis“, „Dionizo Poškos Baubliai“. Pastarojo paveikslo antroje pusėje yra toks G. Bagdonavičiaus užrašas: „Paveikslas. BAUBLYS prie Skaudvilės Bijotose yra taip pavadintas Dionizo POŠKOS 1811 mt. piemenims padegus senąjį ąžuolą Vyšnių kalne 1812 m. kovo mėn. Poška įsakė jį nukirsti, ką ir padarė 10 žmonių per parą. Ąžuolas turėjo 740 matomų sluoksnių (t.y. apie 1000 metų amžiaus). Iš jo buvo iškirsti 3 Baubliai, du 2,5 m. ir vienas 1 m storumo. Poška juose įrengė senienų muziejų (ginklų, portretų) ir antrašte (viename durų viduje alyv. dažais ir labai gražiu šriftu (…) telpa 12 žmonių (sėdinčių). Užrašai Baublyje: „Čion kit kartą Pagonis piovė ožka, o dabar gyvena Dionizas Pošką“ ,..> Mano ąžuole brangusis. Jei po stogu lietus ne šlapins, tai dar pastovėsim kelis šimtus metų. Lankė ir aprašinėjo jį Adomas Mickevičius ir daug įvairių įžymių asmenų nuo 1823 metų.“ (Duomenys apie Bagdonavičiaus kūrinius, kuriuose pavaizduoti Šiauliuose ir apylinkėse augantys įvairūs medžiai, paimti iš leidinio „Gerardas Bagdonavičius. Tapyba / Grafika / Dizainas / Fotografija“, susidedančio iš albumo ir katalogo (skaitmeninėje laikmenoje) (Bagdonavičius, 2011, 82, 83, 109, 128, 145).
Ištikimas medžio temai buvo ir šiaulietis dailininkas Antanas Krištopaitis (1921-2011). Jis daug metų keliavo po Lietuvą, be dėmesio nepalikdamas nei vieno įdomesnio ąžuolo ar kitokio medžio. Krištopaitis sukūrė gausybę akvarelių, piešinių, kuriuose pavaizduoti ąžuolai ir kiti Lietuvos medžiai. Taip susiklostė didžiulis akvarelių ciklas: „Ąžuolai – istorijos ir gamtos paminklai“. Prieš kelis metus buvo išleistas albumas „Lietuvos medžiai Antano Krištopaičio akvarelėse“ (150 akvarelių). Šiose akvarelėse A. Krištopaitis įprasmino savo gyvenimą gimtinės, jos gamtovaizdžio ir pagrindinio jo elemento – medžio – vaizdais. Ir žmogus, ir medis turi savo gyvenimą: jie gimsta, auga draskomi vėtrų, kenčia sausrą ir šalčius, kol galų gale nudžiūsta ar nulaužiami, ar nukertami. A. Krištopaitis tapatina save su medžiu, jo simboliu tarsi atskleidžia savojo likimo slenksčius ir vingius (Rimkus, 1999, 35).
Šiaulietės dailininkės B. Kasperavičienės kūryboje taip pat yra nemažai piešinių, kuriuose pavaizduoti įvairūs medžiai. G. Bagdonavičius taip pat mėgo fotografuoti medžius. Jo nuotraukose tarpukario ir pokario miesto parkas, ir medžiai Šiauliuose. Giedrius Baranauskas, Antanas Dilys, Ričardas Dailidė, Aleksandras Ostašenkovas, Algirdas Musneckis, Jonas Nekrašius ir kiti Šiaulių fotografai yra užfiksavę mieste augančius istorinius medžius ir senuosius parkus, ąžuolų sodinimą Šiauliuose. Pastaruoju metu medžio temą yra pamėgusi šiaulietė fotomėgėja Birutė Musneckienė. Ji jau keletą metų fotografuoja įvairių rūšių Lietuvos medžius Šiauliuose ir krašte. 2011 m. gegužės 12 d. ŠU Humanitarinio fakulteto Antrojo aukšto galerijoje (P. Višinskio g. 38, Šiauliuose) buvo surengta B. Musneckienės fotografijų paroda „Medžiai“, kurioje eksponuota nemažai nuotraukų su Šiaulių mieste ir apylinkėse augančių įdomių medžių vaizdais.
Medelių sodinimas Šiauliuose tarpukariu
1922 m. Joniškio plentas (dabartinė Tilžės g.) miesto valdybos pastangomis buvo apsodintas kleveliais, kurie prigijo ir puikiai sužaliavo.
1924 m. gegužės 1 d. Šiauliuose, tuometinės Turgaus aikštės centre (dabartinėje Prisikėlimo aikštėje), dalyvaujant miesto visuomenei, moksleiviams, įvyko „Vilniaus medžio“ sodinimo iškilmės. Jų metu aušrininkai dr. Jonas Šliūpas ir rašytojas Juozas Miliauskas-Miglovara ir burmistras…… pasodino Vilniaus medį – ąžuolą. Šiam įvykiui atminti ši aikštė Šiauliuose dar buvo vadinama „Vilniaus ąžuolo“ aikštė.
1926 m. kai kurios Šiaulių gatvės buvo apsodintos medžiais, įrengti 4 skverai ir sutvarkytas miesto parkas.
1926 m. spalio 3 d. švenčiant Šiaulių berniukų gimnazijos įkūrimo 75-metį buvo pasodintas ąžuoliukas gimnazijos kieme. Jį sodino buvę gimnazijos auklėtiniai advokatas Mykolas Cimkauskis (1881 m. laidos) ir Juozas Koreva (1881 m. laidos). Šis ąžuolas neišliko.
Ažuolų alėja prie dabartinio Šiaulių rajono savivaldybės pastato buvo sodinta apie 1927 metus, pastačius tuometinį Šiaulių apskrities valdybos pastatą. Medelius sodino Šiaulių berniukų gimnazijos mokiniai.
1928 m. Šiauliuose įvyko pirmoji medelių sodinimo šventė. Dažniausiai medelius sodindavo vyresnieji moksleiviai-gimnazistai. 1928 m. jų pasodinta beržų alėja auga ir šiandien Sukilėlių gatvėje (gaila ne visi beržai išliko). Salduvės pušynėlį taip pat tarpukariu sodino Šiaulių gimnazistai. 1928 m. Šiauliuose prie statomos mokyklos ir gatvėse pasodintos 107 liepos.
1930 m. gegužės 5 d. Šiaulių miesto mokyklos moksleiviai prie naujai statomos mokyklos pasodino per 40 medelių. Be to, miesto centre buvo iškilmingai pasodintas Vytauto Didžiojo medis (Medelių sodinimo šventė, 1930, 2).
1930 m. rinkos aikštė Šiauliuose buvo vadinama „Vilniaus ąžuolo“ aikšte“.
1933 m. Šiaulių miesto savivaldybė išrašė iš Vokietijos 100 ąžuoliukų, kuriuos pasodino miesto sode (100 galvų, 100 ąžuolų, 1933, 3).
1933 m. Lietuvoje lankėsi tarptautinės skautų organizacijos ir to judėjimo įkūrėjas generolas Robertas Baden-Pawelis (Baden-Powell). Šiai viešnagei įamžinti buvo pasodintas ąžuoliukas Sukilėlių kalnelyje, medis ir dabar tebeauga dešinėje paminklo pusėje.
Kitas ąžuolas Sukilėlių kalnelyje, esantis šio paminklo kairėje, taip pat nepaprastas. Jį pasodino čia apsilankęs filosofas ir rašytojas Vydūnas (Puronas, 2007, 39).
1934 m. gegužės 6 d. „Jaunosios Lietuvos“ Šiaulių skyriaus iniciatyva miesto parke įvyko iškilmingas Tautos vado Antano Smetonos ąžuolo sodinimas. Jo sodinime aktyviai dalyvavo įvairių Šiaulių miesto visuomeninių draugijų ir organizacijų atstovai, šauliai, skautai, mokytojai ir moksleiviai. Įvairių organizacijų vadai ir visuomenės atstovai pasirašė šio medelio sodinimo aktą (Tautos vado medis pasodintas, 1934, 1).
1935 m. mokytojos E. Zablockienės vadovaujami Šiaulių berniukų gimnazijos gimnazistai apsodino medeliais Sukilėlių kalnelį, Sukilėlių gatvę, Parko bulvarą, Aušros alėją, Dvaro gatvę prie V. Kudirkos mokyklos (Krivickas, 1991, 60).
1935 m. gegužės 1 d. Sukilėlių kalnelyje buvo pasodintas Klaipėdos medis – ąžuolas. Jo sodinime gausiai dalyvavo savanoriai, šauliai, tautininkai, jaunalietuviai, skautų organizacijos, įvairių įstaigų tarnautojai, moksleiviai, miesto visuomenė. Pasodinus istorinį medį buvo surašytas aktas (2000 šiauliečių sodino Klaipėdos medį, 1935, 1).
1935 m. Vilniui vaduoti sąjungos Šiaulių pašto tarnybos skyrius pašto sklype, skyriaus vardu pasodino Vilniaus ąžuolėlį ir jį aptvėrė tvorele.
1936 m. Šiauliuose, Šatrijos gatvėje gyvenęs provizorius ir Šiaulių berniukų gimnazijos chemijos mokytojas Stasys Jurevičius (1876-1942) šventė savo šešiasdešimtmetį. Ta proga visa šeima pasodino ąžuoliuką. „Dabar jis vienas iš gražiausių ąžuolų Šiauliuose“, – sako tėvų name gyvenanti buvusi provizorė pensininkė Vanda Kavaliauskienė-Jurevičiūtė (Mockutė, 2006, 2). Kadaise tėvo garbei pasodintas ąžuoliukas virto gražuoliu medžiu, prie kurio buriasi Lietuvos nusipelniusi provizorės, buvusios Katinų muziejaus vedėjos Vandos Kavaliauskienės artimieji per šeimai brangias šventes.
1936 m. gegužės 1 ir 2 dienomis Šiauliuose įvyko didelė medelių sodinimo šventė. Gegužės 1 d. miesto gimnazijų mokiniai sodino eglaites miesto sode, prie naujosios turgavietės ir prie „Aušros“ muziejaus. Gegužės 2 d. buvo padaryta pradžia apsodinimui Salduvės kalno, kur tą dieną pasodinta 50 000 pušelių. Medelius sodino mokytojų seminarijos, prekybos mokyklos ir pradžios mokyklų mokiniai, vadovaujami Šiaulių mokytojų seminarijos direktoriaus Orlausko (50.000 pušelių ant Salduvės kalno, 1936, 3).
Iki 1938 m. medeliais mieste buvo apsodintos J. Basanavičiaus, S. Daukanto, Aušros alėjos, Zubovo ir kt. gatvės, iš viso 23 (Šiaulių istorija, 1991, 150).
1937 m. Aušros alėjos gale pradėtas sodinti pavyzdinis Šiaulių miesto parkas, kurio plotas 17 ha. Sukilėlių kalnelyje buvo įrengtas Nepriklausomybės parkas.
1938 m. Lietuvos Prezidentas A. Smetona, apsilankęs Šiauliuose Aušros alėjoje, neseniai atidarytoje Karininkų ramovėje (dabar – Moksleivių namai), pagal tradiciją pasodino ąžuoliuką šalia tų namų, prie įėjimo į senąjį parką. Dabar šalia šio ąžuolo pastatyta skulptorės D. Matulaitės skulptūra „Aušra“.
„Spaudos medžiai“
Nemažai šiauliečių ir miesto svečių vaikštinėdami Tilžės gatvės ir Aušros alėjos sankirtoje priešais Šv. Petro ir Pauliaus katedrą dažnai nesusimąsto, kad visai greta auga ypatingi ąžuolai, turintys tiesioginį ryšį su spaudos draudimu. Jie vadinami „Spaudos medžiais“.
1929 metų gegužės 9 d. Šiaulių mieste buvo organizuota didelė šventė, skirta spaudos draudimo panaikinimo 25-mečiui. Centrinėje miesto aikštėje iškilmingai pasodinti keturi Spaudos ąžuolai, turintys miestiečiams priminti lietuviškos spaudos draudimo ir knygnešių metą. Teisė pasodinti keturis ąžuoliukus buvo suteikta iškiliausiems to meto Šiaulių miesto žmonėms, daug nuveikusiems spaudos draudimo metais lietuvių kultūros labui.
Buvęs Šiaulių burmistras Jackus Sondeckis (Sonda) savo prisiminimuose rašo:
„Senąją turgavietę buvo numatyta paversti parku, paruoštas planas. Jos vidury stovėjo ąžuoliukas, o 1929 metų gegužės 9 d., gausiam būriui šiauliškių dalyvaujant, netoli Tilžės gatvės pasodinti keturi Spaudos medeliai, ąžuolai. Aušros alėjos ir Tilžės gatvės kampe vieną pasodino senosios spaudos atstovai – aušrininkas Miglovara, poetas Jovaras ir Liudas Jakavičius, antrąjį – „Kultūros“ žurnalo redaktorius Peliksas Bugailiškis ir „Momento“ redaktorius J. Janulaitis. Kitoje pusėje, Tilžės ir Pašto gatvių kampe, trečiąjį ąžuoliuką pasodino gimnazijos direktorius Šliogeris, mokytojų seminarijos direktorius Juozas Orlauskis ir pradžios mokyklų inspektorius, buvęs burmistras, Kazys Ubeika. Ketvirtąjį ąžuoliuką pasodino savivaldybių atstovai – burmistras J. Sondeckis, miesto tarybos pirmininkas K. Venclauskis ir apskrities valdybos pirmininkas, apskrities viršininkas A. Pranculis“. (Sondeckis, 1993, 154-155)
Žymus muziejininkas, „Aušros“ muziejaus bendradarbis Vladas Zdzichauskas savo prisiminimuose „Spaudos medžiai“ Šiauliuose, 1974 m. gegužės 8 d. rašė:
„Šiaulių miesto Pergalės aikštėje (dabar Prisikėlimo aikštė – J.N.) esančiame skvere auga keturi ąžuolai. Seniau čia buvo senoji miesto turgavietė, kuri 1938 m. sausio 1 d. oficialiai perkelta kitur. Jie buvo pasodinti gerokai anksčiau prieš turgavietės perkėlimą, 1929 metų gegužės 9 dieną. Jų sodinimas virto savotiška švente. Tada jie buvo pavadinti „Spaudos medžiai“. <…> Pačiame aikštės centre augo dar vienas ąžuolas, bet jo dabar jau nebėra. „Spaudos medžius“ pasodino aikštės pakraštyje pagal aikštę kertantį Tauragės-Joniškio plentą, kurio dalis miesto ribose dabar vadinama Lenino gatve (dabar Tilžės g. – J.N.). Medeliai buvo pasodinti ir aptverti.
Antrojo pasaulinio karo metu plentu persirito ištisos armijos. Kitame aikštės pakraštyje buvo įruoštos viešosios slėptuvės. Centrinis ąžuolėlis žuvo. O keturi „Spaudos medžiai“ išliko ir augo.
Po karo aikštė visiškai pasikeitė ir buvo apželdinta. Atsirado nauji, greičiau augantieji medžiai. Dabar auga keturi stamboki, 45 metai atgal pasodinti ąžuolai.
Miesto gyventojai jau baigia užmiršti, kas ir kokia proga juos sodino. Turbūt daugelis mano, kad juos sodino į dabartinį apželdinimo trestą panaši organizacija. Pakanka pasakyti, kad juos sodinusių visuomenės veikėjų tarpe buvo Jovaras ir Bugailiškis. Todėl reikėtų miesto gyventojams priminti šių medžių istoriją.
Jau buvo žinoma, kad ateityje šioje aikštėje nestovės vežimai ir arkliukai, kad čia bus centrinis miesto skveras. Šiauliuose buvo labai gyvos literatūrinės tradicijos. Čia buvo leidžiamos knygos ir žurnalai. Čia pirmus žingsnius žengė ir mūsų teatras. Bet ir teatras yra kilęs iš spausdinto žodžio. Taigi tegul pirmieji aikštėje pasodinti medžiai mums spaudą primena.<…>
Jovaras tada gyveno kaime, o kiti „Spaudos medžių“ sodintojai gyveno Šiauliuose“
(Zdzichauskas, 1970, 1-4).
Šie keturi ąžuolai, dar vadinami „Spaudos medžiais“, išliko iki šių dienų ir žaliuodami puošia mūsų miesto Prisikėlimo aikštės prieigas. Dabar prie kiekvieno ąžuolo yra įkastos į žemę marmurinės lentos, kuriuose surašytos šiuos medžius sodinusių žymių šiauliečių pavardės ir data – 1929 metų gegužės 9 d.
Vincento Vaitekūno ąžuolai
Ilgametis Šiaulių „Aušros“ muziejaus darbuotojas ir esperantininkas Vincentas Vaitekūnas (1908-1987) garsėjo ir kaip didelis ąžuolų sodinimo propaguotojas per savo netrumpą gyvenimą pasodinęs Šiauliuose ir apylinkėse apie šimtą ąžuolų.
Vaitekūnas laikėsi gražaus lietuvių papročio – žymesnius įvykius ir įvairias progas pažymėti medžių sodinimu. Jis sodino ąžuolus, matyt, kaip jėgos ir ilgaamžiškumo simbolius, ir skyrė juos dažniausiai žmonių atminimui. Jis apie šį savo pomėgį yra prisipažinęs: „Neslėpsiu, visiems sakau: turiu tokį potraukį – sodinti ąžuolus. Ąžuolai, kaip ir kraštotyra, muziejininkystė – mano silpnybė, pašaukimas. Juose regiu stiprybę, grožį, taurumą. Jie – ilgaamžiai, todėl būsimoms kartoms išsaugos įžymių žmonių atminimą.“ (Kundrotas, 1984, 255). Vaitekūnas save laikė kverkomanu (kverko – esperanto k. – ąžuolas) – ąžuolų mylėtoju (Rutkauskas, 1988, 2).
Naujajame miesto parke vakarinėje dalyje auga daug Vaitekūno iniciatyva su bendraminčiais pasodintų ąžuolų. Šiame parke Žemaitės gatvės pašonėje linguoja Vincento sodintų ir įvardintų ąžuolų alėja, kurios ąžuolaičiai (nurodomi pasodinimo metai) skirti atminti:
1966 m. Šiauliuose vykusio šešių miestų esperantininkų susitikimo dalyvius,
1973 m. – žuvusį gydytoją, esperantininką Antaną Šalavėjų,
1976 m. – Šiaulių krašto švietėją, rašytoją Povilą Višinskį,
1977 m. – gydytoją, vertėją Jaronimą Ralį,
1980 m. – kolegą ir bendramintį Vladą Zdzichauską,
1986 m. – Šiaulių miesto 750-mečio jubiliejų.
Vakariniame parko kampe (prie Žemaitės gatvės) šlama Vaitekūno pasodinti keturi ąžuolai:
1961 m. – kultūros veikėjui Antanui Povyliui,
1965 m. – kultūros ąžuolui Peliksui Bugailiškiui,
1967 m. – matininkui ir kraštotyrininkui Feliksui Daugėlai atminti.
1968 m. rudenį Šiaulių esperantininkai šventė miesto esperantininkų klubo „Rūta“ gyvavimo dešimtmetį ir V. Vaitekūno šešiasdešimtmetį. Ta proga už Kultūros rūmų (pietinėje pusėje) dalyviai pasodino ąžuolaitį (Rutkauskas, 2007, 18-20).
Vaitekūnas žavėjo šiauliečius savo meile ąžuolams, kuriuos sodindavo Šiauliuose, (miesto parke, „Aušros“ muziejaus kieme), prie Kryžių kalno, juos prižiūrėdavo, globojo ir, matyt, tas darbas jam teikdavo stiprybės. Nuo 1962 m. Vaitekūnas sodino ir prižiūrėjo ąžuolus Lietuvos miškininkų patriarcho Povilo Matulionio (1860-1932) ir jo artimųjų atminimui. Jis kartu su bendraminčiais tvarkė ąžuolų giraitę Aleksandrijoje, iš naujo atsodindavo nunykstančius medelius ir kt. 1975 m. čia pasodino memorialinį medelį J. Petruliui, o 1984 m. – Č. Liutikui ir kt. (Vaitekūnas, 1998, 34-35, 38-39).
1986 metais buvo pasodintas ąžuolaitis trijų Vincų (esperanto veteranų V. Vaitekūno, V. Matulaičio, V. Neverdausko) atminimui (Rutkauskas, 1988, 2). Paskutinį savo gyvenimo ąžuolą Vaitekūnas pasodino 1987 m. gegužės 16 d. Aleksandrijoje, 100 metų esperanto jubiliejaus proga, likus vos kelioms savaitėms iki mirties. Ir paskutinę savo gyvenimo dieną, 1987 m. birželio 8 d. Vaitekūnas pureno žemę prie neseniai pasodinto vieno ąžuolaičio ant Aleksandrijos kalvos, prie Šiaulių, o vakare staiga mirė (Prėskienis, 2003, 487).
Šiaulių poetė Auksė Vasaitytė (1947-1988), susižavėjusi muziejininko Vaitekūno meile ąžuolams paskyrė eilėraštį „Ąžuolų karaliui muziejininkui V. Vaitekūnui“:
Galiūnai jūs, karaliai ąžuolai,
Tik žemę jausdami giliai,
Išdrįstat, stiebtis šakomis į viršų,
Galiūnai, jūs, karaliai ąžuolai!
Kas cukrų kolekcionuoja, kas palieka dainą,
Kas ąžuolus globoja prakilniai.
Galiūnai jūs, karaliai ąžuolai.
Iš jūsų gilės ir šaka vainikui,
Pasaulis žalias medžių akimis… Matai?
Galiūnai jūs, karaliai ąžuolai…
(Vasaitytė, 1986, 27).
Prie „Aušros“ muziejaus rūmų (Vytauto g. 89), kuriuose V. Vaitekūnas darbavosi nuo 1957 iki 1987 metų, muziejininkai, minėdami jo 79-ąsias gimimo metines, pasodino ąžuolą. Šalia auga ir paties V. Vaitekūno pasodintas, daug metų puoselėtas ąžuolaitis. Centriniame miesto parke taip pat auga Vaitekūno atminimui skirtas ąžuolas, pasodintas po jo mirties. Jo sodinti ąžuolai tebeošia primindami šio galiūno, kultūros ąžuolo neblėstantį atminimą.
Stanislovo Rumšos sodinti medžiai
V. Vaitekūnas Šiauliuose turėjo pasekėją. Tai buvęs „Aušros“ muziejaus darbuotojas, Stanislovas Rumša (1931-2011). Jis gimė 1931 m. rugpjūčio 1 d. Jurbarko r. Degimų k. Atvykęs į Šiaulius dirbo „Aušros“ muziejuje. Susipažinęs su V. Vaitekūnu, nuo 1970 metų užsikrėtė ąžuolų sodinimo idėja. Jo ąžuolų sodinimo „stažas“ buvo daugiau kaip 40 metų. Sodinti medžius buvo jo pomėgis ir aistra. S. Rumša Šiauliuose pasodino daugiau kaip 200 ąžuoliukų – taigi daugiau net už patį kverkomaną V. Vaitekūną. Nemažai S. Rumšos pasodintų ąžuoliukų išaugo, sutvirtėjo ir džiugina praeivio akį.
2011 metais vasarą S. Rumša papasakojo, kad Šiaulių senajame parke prie Žemaitės gatvės yra pasodinęs 11 ąžuoliukų ir 1 ievą. Šie medeliai skirti Klaipėdos krašto įžymių asmenų pagerbimui, o ieva – vienai žymiausių Klaipėdos krašto rašytojų – Ievai Simonaitytei. Ginkūnų kapinėse pagal pietinį kraštą jis pasodino 15 ąžuoliukų – čia palaidotiems šiauliečiams atminti. Bačiūnų gatvėje nuo 1970 m. pasodino maždaug 1 kilometro juosta ąžuolų, jų yra ne mažiau kaip 100. Prie buvusio „Elnio“ kombinato už sinagogos pastato – pasodino 10 ąžuoliukų, Vilniaus gatvėje priešais „Elnio“ kombinatą – 12, Chaimo Frenkelio vilos kieme buvo pasodinta 8 ąžuoliukai, liko – 4. Kryžių kalno prieigose – 5.
S. Rumša prisiminė, kad įvairiu laiku Šiauliuose dar pasodino šiuos ąžuoliukus: Rėkyvos pagrindinėje mokykloje – 10; Šiaulių televizorių gamykloje – 10; „Aušros“ muziejaus kieme advokato ir visuomenės veikėjo K. Venclauskio atminimui – 1, „Aušros“ muziejaus Antrųjų rūmų kieme kraštotyrininko ir advokato ir L. Petrausko atminimui – 1; Šiaulių universiteto rūmų kieme Vytauto gatvėje – 1, ŠU rūmų kieme Vilniaus gatvėje – 1, poetės J. Jovaišaitės kieme Dubijos gatvėje – 1, Daubos gatvėje prie statybos remonto valdybos – 5; vaikų lopšelio kieme Vilniaus gatvėje – 2, laikraščio „Šiaulių naujienos“ redakcijos Aušros alėjoje kieme – 1; Dubijos gatvėje, netoli Zoknių autobusų stotelės – 8; Nemuno gatvėje D. Šidagio namo kieme – 1 ir kt.
S. Rumša ne kartą siūlė įvairiomis progomis sodinti mieste ąžuolus. 1996 m. spalio 9 d. jis pateikė pasiūlymą turėti labai gražią ąžuolų juostą palei Šiaulių-Rygos plentą net iki Jauniūnų kaimo. Jis paskaičiavo, kad šiai juostai reikėtų apie 1000-1200 ąžuoliukų (Rumša, 1996, 9).
S. Rumša prisiminė, kad pirmiausia pasodino ąžuoliukus Bačiūnų gatvės pakraštyje tarp sodo užtvėrimo ir dviračių tako – tai skaitlingiausia juosta – ten buvo pasodinta per 100 ąžuoliukų. Jiems sėkmingai augant kilo mintis tokia pat juosta pasodinti kitapus gatvės – tai, Rumšos manymu, būtų lyg ir ąžuolų alėja. Pasodino 70 medelių, kurie prigijo ir pradėjo džiuginti aplinkinius savo žaluma. Deja, 1997 m. lapkričio 12 d. AB „Lietuvos telekomo“ Šiaulių filialo direktorius laišku pareikalavo S. Rumšos iki 1997 m. lapkričio 18 d. medelius iškelti. Kadangi tokį darbą per tokį trumpą laiką jis nepajėgė atlikti, tai „Telekomo“ vadovai nusamdė apželdintojus, kurie panaudoję techniką šiuos medelius iškėlė ir išvežė į savo teritoriją – tolimesnio ąžuoliukų likimo S. Rumša nežino.
2000 m. balandžio mėnesio pabaigoje vakarinėje miesto parko dalyje išsirikiavusioje ąžuolų galerijoje S. Rumša pasodino aštuonmetį ąžuoliuką buvusio ilgamečio „Aušros“ muziejininko ir kraštotyrininko Vinco Vaitekūno garbei (Zimkienė, 2000, 3).
2004 m. švenčiant spaudos atgavimo šimtmetį, S. Rumša nutarė pažymėti šią sukaktį pasodindamas 100 ąžuoliukų palei Karaliaučiaus gatvės pakraštį, nes ten buvo didelis apleistas laukas. Deja, to lauko šeimininkas, pamatęs kad be jo žinios yra šeimininkaujama, visus ąžuoliukus išrovė, nes jie nebuvo ilgesni kaip 1 metras.
2006 m. S. Rumša, artėjant Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui, pasiūlė Šiauliams originaliai paminėti šią sukaktį. Jo idėja buvo nuo Šiaulių iki Kryžių kalno ir Saulės mūšio vietos pasodinti tūkstantį ąžuolų. „Kelio, vedančio nuo Šiaulių iki Kryžių kalno, rytinėje pusėje kas 20 metrų galima būtų pasodinti po ąžuoliuką. Nuo Kryžių kalno ąžuolų juostą reikėtų pratęsti iki Saulės mūšio vietos Joniškio rajone“ (Mustafinaitė, 2006, 4).
S. Rumša pasakojo, kad norą sodinti ąžuolus turi nešiotis savyje. Jis planavo įgyvendinti dar vieną sumanymą – vieną Daušiškių kapinių kraštinę apsodinti ąžuoliukais. Deja, šio sumanymo jis nespėjo įgyvendinti. S. Rumša mirė 2011 m. spalio 30 d. S. Rumšos atminimą saugos jo paties sodinti ąžuolai ir kiti medžiai.
Šiaulių skverai, parkai ir jų želdiniai
Šiauliai nuo seno rūpinosi turėti parką. Be grafo Zubovo rūmų parko, miestas siekė įsiveisti parką prie Talšos ežero. Laikraštis „Vienybė“ 1913 m. išspausdino rašinėlį, kuriame rašoma: „(…) Jau tokiam miestui, kuris skaito savo gyventojų 30 tūkstančių, visai išpultų turėti parką, miesto sodnelį, kame gyventojai galėtų maloniai pasivaikščioti, po sunkių darbų, gražiai pailsėti. Maloniausia vieta vaikščiojimams padaryti yra tai vieta prie vandens. Visi pasaulio miestai upių ir ežerų krantus labai brangina ir padaro gražiausiais sodnais. Vandens nemažai turi ir Šiauliai; čionai prie pat miesto yra ilgas ežeras. Tik čia visi gyventojai turi nuo šio vandens kuo toliausiai šalintis. Mat Frenkelis su Nuroku savo odų dirbtuvėmis visą ežero vandenį yra suteršę. O apvalius ežerą ir sutvarkius krantą, kokia tai pasidarytų maloni ir naudinga pasivaikščiojimui vieta! Prie gryno vandens parkas tai puikiausia ir gražiausia brangenybė, kokią ne visi miestai tegali turėti ir džiaugtis“ (Rimbus, 1913, 409).
Beveik ketvirtadalį miesto užima žaluma. Šiauliuose šiuo metu yra 16 didesnių ir mažesnių parkų ir miško parkų, kurių bendras plotas 1177 hektarai. Didždvario, Gubernijos ir Rėkyvos parkai įtraukti į Kultūros vertybių registrą (kultūros vertybių sąrašą).
Gubernijos parkas (0,8 ha) pradėtas sodinti XIX a. pradžioje. Šis parkas – vienintelis Lietuvoje, kurio didžiąją dalį sudaro įspūdingi kaštonai. Be jų, dar auga klevų, uosių, tuopų, beržų, šiauriniame pakraštyje – gražus ąžuolų pulkelis.
Miestiečių mėgstamas Didždvario parkas (5,1 ha ploto) įkurtas XIX a. pradžioje, pastačius grafo Zubovo vasaros rezidenciją. Tuomet parkas buvo laisvo išplanavimo, artimas natūraliai gamtai. 1878-1890 metais pasodintos kelios alėjos retesnių rūšių medžių – europinių maumedžių, platanlapių klevų, grakščiųjų liepų.
Tarpukariu ne kartą buvo bandoma Šiauliuose, be jau veikiančių, įruošti naujus parkus. 1935 m. birželio 3 d. įvykusiame Šiaulių miesto tarybos posėdyje buvo nutarta miesto visuomenės reikmėms įsigyti 20 ha žemės sklypą su Salduvės piliakalniu, kur „galima būtų įruošti parką, gražiai sutvarkyti turintį istorinės reikšmės kalną“ (Miesto taryba perka Salduvės kalną, 1935, 2).
1948 m. gegužės 7 d. atidarytas Šiaulių kultūros ir poilsio parkas. 1953 m. balandžio mėn. pradėtas sodinti Šiaulių naujasis parkas.
1960 metais prie Talkšos ežero pradėtas sodinti miško parkas, suformuotas miškininkystės principais, jame gausi biologinė įvairovė.
Vytauto g. Nr. 116 name 1947-1967 metais gyveno liaudies poetas J. Krikščiūnas-Jovaras. Kieme prie įėjimo jis pasodino jovarą.
„Aušros“ muziejaus kieme auga ąžuolas Šiaulių ir Ciesio liaudies meistrų draugystei įamžinti. Šis ąžuoliukas buvo atvežtas iš Latvijos, vasarą pasodintas Šiauliuose ir puikiai prigijo.
1960 m. lapkričio mėn. Šiaulių prieštuberkuliozinio dispenserio darbuotojai pasodino ąžuolą, kurį pavadino Taikos vardu (Grigaliūnaitė, 1960, 2).
1961 m. centriniame parke prie Žemaitės gatvės P. Bugailiškiui atminti pasodintas ąžuolas. Prie pagrindinio įėjimo į centrinį parką auga du ąžuolai: pirmasis pasodintas tadžikų meno dekados, įvykusios mieste 1967 m., proga, o antrasis skirtas draugystei su Jelgava priminti.
1967 m. Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčios šventorius buvo apsodintas medžiais pagal projektą (Tarvydas, 1970, 2).
1975 m. Šiaulių muziejininkai kultūros istoriko, kraštotyrininko Juozo Petrulio (1904-1975) atminimui „Aušros“ muziejaus kieme pasodino uosį (Prėskienis, 2003, 350).
1980 m. Šiaulių precizinių staklių gamykloje, kurioje dirbo ir poeto Jovaro sūnus, kraštotyrininkai Aleksandrijoje pasodino Jovaro garbei 6 jovarus ir 1 ąžuoliuką (Prėskienis, 1995, 289).
1982 m. Lietuvos miškininkai, minėdami poeto, dramaturgo, prof. Povilo Matulionio (1860-1932) mirties 50-ąsias metines, pasodino Aleksandrijoje (Šiaulių r.) ąžuolų giraitę. Ąžuolo nuopjovoje-rodyklėje parašyta: „Čia pasodinta 72 ąžuolai – tiek metų išgyveno profesorius Povilas Matulionis“. Ąžuoliniame stende išskaptuota trumpa jo biografija (Prėskienis, 2003, 300).
Šiaulių Šv. Ignaco Lojolos bažnyčios šventoriuje priešais bažnyčios duris auga išlakus ąžuolas. Jį popiežiaus Jono Pauliaus II išvykimo iš Šiaulių proga, 1993 m. rugsėjo 7 d. pasodino Šiaulių jaunimas (Žadeikytė, 2011, 3). Nedaug kas žino, kad toks ąžuolas auga Šiauliuose, todėl labai svarbu prie šio ąžuolo pritvirtinti lentelę su informacija, koks tai ąžuolas.
1997 m. spalio 25 d. Aušros alėjoje, skverelyje priešais Kultūros centrą buvo pasodintas ąžuolas, skirtas Lietuvos-JAV draugystei. Apie tai byloja netoli šio medžio esantis informacinis akmuo, prie kurio pritvirtinta nerūdijančio plieno plokštė su užrašu: „Lietuvos – JAV draugystės vardan. Lietuvos tautinis specialusis komitetas. 1997.10.25“. Tai pamokantis pavyzdys, kaip reikia informuoti visuomenę apie konkretaus medžio sodinimo istoriją.
1998 m. Žemaitės gatvėje, kultūros centro „Laiptų galerija“ kiemelyje pasodintas ąžuolas, skirtas šios galerijos šešerių metų įkūrimo sukakčiai.
1998 m. balandžio 20 d. Šiaulių universiteto kieme pasodintas ąžuoliukas, skirtas įamžinti naujo statuso suteikimo šiai aukštajai mokyklai pradžią. Šios idėjos autorius – ąžuolų sodintojas Stanislovas Rumša. Šį medelį pasodino šiaulietis S. Rumša, tuometinis ŠU rektorius Vincas Laurutis ir Specialiosios pedagogikos fakulteto dekanas Juozas Pumputis (Venckuvienė, 1998, 1).
1999 m. spalio 20 d. Šiaulių universiteto botanikos sode surengta akcija „Pasodinkime medelį“, skirta 2000-iesiems metams. Ją rengiant talkino „Lietuvai pagražinti“ draugijos nariai – pedagogės Angelė Stulgienė, Eugenija Jankuvienė ir Stanislovas Rumša. O medelius ir krūmelius padovanojo minėtos draugijos narys Kęstutis Aukselis. Į akciją susirinkę beveik 100 vaikų iš Medelyno, Ragainės ir Gegužių mokyklų Botanikos sodo atskiruose ploteliuose pasodino klevelius, ąžuoliukus ir berželius (Kudulienė, 1999, 2).
Pagal Šiaulių miesto savivaldybės Aplinkos skyriaus pateiktą informaciją, 1999 m. inventorizavus Šiaulių miesto individualiose valdose augančius vertingiausius želdinius, buvo sudarytas ir patvirtintas šių saugotinų medžių ir krūmų sąrašas. 2002-2005 metais buvo parengti ir įgyvendinti Rėkyvos ir Prūdelio parkų ir 4 skverų želdinių rekonstrukcijos projektai.
2004 m. rugsėjo 23 d. Šiaulių apygardos teismo rūmuose paminėta šiauliečio kraštotyrininko, teisininko ir advokato Leopoldo Petrausko (1904-1965) 100-ųjų gimimo metinių sukaktis. Jo atminimui Šiaulių „Aušros“ muziejaus „Aušros“ alėjos rūmų kiemelyje buvo pasodintas ąžuoliukas. Jis po kelių savaičių buvo nulaužtas ir vėl naujai pasodintas.
2006 m. balandžio mėnesį Šiaulių miesto taryba patvirtino Salduvės teritorijos detalųjį planą, kuriame numatyta prie Talkšos ežero esantį parką paversti visuomenės poilsio zona. Šiame plane numatyta, jog 230 hektarų teritorija tarp Talkšos ežero, Ginkūnų tvenkinio ir Vilniaus gatvės padalyta į tris parkus: Talkšos miško parką, Salduvės istorinį parką ir Aleksandrijos renginių parką. 1950-1960 metais sodintas Talkšos pakas – vienas didžiausių Šiauliuose, užima beveik 120 hektarų plotą. Jame suformuoti atskiri ąžuolų, klevų, beržų, tuopų, pocūgių, gluosnių, eglių, pušų, maumedžių, liepų, kėnių miškeliai.
2006 m. paengtas detalusis Dainų parko planas, kuriame numatyta sutvarkyti ir išsaugoti iki 50 hektarų želdynų. 2008 m. inventorizuoti Centrinio, Zubovų, Beržynėlio, Gubernijos, Gytarių, Lieporių, Naujojo, Prūdelio, Rėkyvos parkų ir 23 skverų želdiniai.
2010 m. Šiaulių miesto savivaldybėje buvo pristatytas naujojo parko Architektų ir J. Jablonskio gatvių sankirtoje, šalia ligoninių miestelio ir Žaliūkių malūno. Šis naujasis parkas užims 10,5 hektaro. Jis turėtų darniai įsilieti į žaliųjų miesto plotų teritoriją. Parkas nemažai metų sodinamas politikų, moksleivių iniciatyva. Jį sodinant dalyvauja visuomeninės organizacijos ir privatūs asmenys. 2010 m. pavasarį buvo pasodinta naujų medelių. 2011 m. parengtas kompleksinis Lieporių parko su prieigomis teritorijos sutvarkymo techninis projektas.
2011 m. balandžio 29 d. Lietuvos karinių oro pajėgų (KOP) Aviacijos bazės Šiauliuose kolektyvas priešais štabo pastatą pasodino devynis ąžuoliukus, kurie sudaro karo aviacijos simbolį, vienybės ir stiprybės ženklą – Vyčio kryžių. Šiuo ąžuoliniu Vyčiu pažymėtas Karo aviacijos Zoknių įgulos įkūrimo 80-metis (Kavaliauskaitė, 2011, 1, 5).
2011 m. birželio 10 d. pasitinkant Pasaulinę draudimo kompanijos „Aviva“ dieną Šiaulių skyriaus finansų konsultantai kartu su 15 vaikų iš klubo „Tarp savų“ pasodino „Aviva“ liepų giraitę prie Žaliūkių vėjo malūno.
2011 m. vasarą Šiaulių universiteto Botanikos sode pradėta sodinti Universitetą garsinusių profesorių ąžuolų giraitė. Pirmąjį ąžuoliuką pasodinti buvo suteikta teisė Botanikos sodo pradininkui S. Gliaudžiui.
2012 m. Šiaulių ligoninės Moters ir vaiko klinikos esančiuose žaliuose plotuose įkurtas „Saulėtas šeimos parkelis“. Tąkart kelios Šiaulių bendrovės padovanojo 10 ąžuoliukų, 10 liepaičių ir durpių, kurių dėka medeliai auga jiems tinkamame dirvožemyje. Tokia medelių sodinimo tradicija tęsiama ir toliau.
2012 m. vykdant parengto Centrinio parko želdyno ir jame augančių želdinių tvarkymo projekto I etapą, 2013 metais buvo genimi ir kertami medžiai bei savaiminės kilmės krūmai, pasodinti nauji 464 medžiai bei krūmai.
Pagal Šiaulių miesto savivaldybės Aplinkos skyriaus pateiktą informaciją, 2013 m. parengta 12 skverų želdinių tvarkymo projektų. Keturiuose iš jų (prie Dubijos g. 38, Dubijos g. 44a, tarp Energetikų g. 8 ir Energetikų bei Pirties gatvių sankryžos, prie Marijampolės, J. Šliūpo sankryžos, prie Gumbinės g. 7 Dubijos g. 1a) 2014 metais vykdyti želdinių kirtimo, genėjimo, kelmų šalinimo darbai, o 2015 metais pasodinta 117 medžių ir krūmų. Pagal savivaldybės ir Šiaulių universiteto sutartį 2014-2015 metais buvo inventorizuoti 41 ha plote Dainų parko želdiniai. Salduvės ir Zoknių parkai yra valstybinės reikšmės miškai, už kurių priežiūrą atsakingos valstybinės institucijos
***
Apie projektą „Šiaulių istoriniai ir atminimo medžiai“
Dar 1960 m. muziejininkas ir pedagogas V. Zdzichauskas siūlė apskaityti Šiauliuose esančius istorinius medžius. Šią idėją palaikė V. Vaitekūnas, kuris ne tik rūpinosi medžiais, bet ir pats juos su bendraminčiais sodino. Šią tradiciją pratęsė Stanislovas Rumšas ir kt. Apie būtinybę sutvarkyti ir suregistruoti Šiaulių istorinius ir atminimo medžius ne kartą rašė ir šių eilučių autorius spaudoje ir teikė įvairius pasiūlymus dar 2011 metais. 2015 spalio 8 d. Šiaulių merui ir Miesto savivaldybės administracijai vėl buvo pateikti konkretūs pasiūlymai ir projektas „Dėl Šiaulių miesto istorinių, atmintinų medžių, parkų ir skverų sutvarkymo, registravimo ir įprasminimo“, kuriame buvo rašoma, kaip ir kokius istorinius medžius Šiauliuose įteisinti ir suregistruoti, kokius atlikti darbus dėl jų paviešinimo ir etc.
Buvo pasiūlyta, kad prie išlikusių Šiauliuose istorinių ir atminimo medžių būtų pritvirtintos metalines lenteles, kuriose būtų nurodyta, kas, kada ir kokia proga šiuos įžymius medžius mieste pasodino.
Taip pat buvo pasiūlyta parengti rekonstrukcijos projektą Kaštonų alėjai sutvarkyti ir atsodinti joje išnykusius ir sužalotus kaštonus. Šią alėją paversti meno ir laisvalaikio vieta, pritaikant rekreacijai ir miestiečių poreikiams, joje eksponuoti mažąją skulptūrą ir vaizduojamojo meno objektus.
Taip pat buvo pasiūlyta parengti detalųjį Šiaulių miesto želdinių planą, kuriame būtų nurodyti visi ąžuolai, istoriniai ir įžymūs medžiai, skverai ir parkai Šiauliuose. Tai padėtų šiauliečiams ir atvykusiems svečiams geriau susipažinti su miesto istorija, išlikusiais įdomiais medžiais, skverais ir parkais. Deja, reikiamo dėmesio iš Šiaulių miesto savivaldybės administracijos šie pasiūlymai nesulaukė.
2016 m. pradžioje kartu su „Aukuro“ klubu vėl pateikėme konkretų projektą dėl Šiaulių miesto istorinių ir atminimo medžių įamžinimo. Pirmi šios iniciatyvos daigai jau prasiskleidė, tačiau ateityje dar laukia didelis darbas ir būtinas visų suinteresuotų institucijų, miesto verslininkų dėmesio ir visokeriopos Šiaulių miesto savivaldybės pagalbos ir sprendimo.
Norėdami atkreipti Šiaulių miesto savivaldybės administracijos, visuomenės, visų šiauliečių dėmesį, 2016 m. birželio 6 d. 18 val. „Aukuro“ klubas kartu su visuomenininkais ir savanoriais rengia žygį „Šiaulių istoriniai ir atminimo medžiai“. Šio žygio metu Šiaulių miesto centrinėje dalyje bus aplankyti istoriniai ir atminimo medžiai, prisiminta jų sodinimo istorija, iškilios Šiaulių miesto asmenybės, kurių garbei ir atminimui pasodinti medžiai. Kviečiame visus šiauliečius, visus norinčius atvykti 2016 m. birželio 6 d. 18 val. į Prisikėlimo aikštę prie Spaudos medžių. Iš čia prasidės „Aukuro“ klubo organizuojamas žygis Šiaulių miesto centrinėje dalyje maršrutu „Šiaulių istoriniai ir atminimo medžiai“.
Literatūra
Bagdonavičius 2011 – Gerardas Bagdonavičius. Tapyba / Grafika / Dizainas / Fotografija / Sudarytojos: Augenija Jovaišaitė, Odeta Stripinienė, Virginija Šiukščienė. – Šiauliai: Šiaulių „Aušros“ muziejaus leidykla, 2011.
Balčiūnas 1980 – D. Balčiūnas. Ąžuolas. Raudonoji vėliava, 1980, liepos 17.
Balčiūnas 1988 – D. Balčiūnas D. Sirgęs ąžuolais: Pasakojimas apie muziejininką V. Vaitekūną. Leninietis, 1988, kovo 5 d.
Hriškevičius 1850 – M. Hriškevičius. Šiaulių ekonomijos kada tai karališkų stalavų gėrybių (dvarų) istoriškas aprašymas, 1850, M. Davainio-Silvestravičio 1905 m. vertimas iš lenkų k., Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos Rankraščių skyrius (toliau – LMAB RS), f. 267, b. 3709., I. 193v.
Grigaliūnaitė 1960 – D. Grigaliūnaitė. Taikos ąžuolas. Raudonoji vėliava, 1960 lapkričio 29, p. 2.
Levandauskas 2009 – V. Levandauskas. Šiaulių šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčia: istorija ir architektūra. Šiaulių katedra. Istorija, architektūra, dokumentiniai ir ikonografiniai šaltiniai. Šiauliai: Šiaulių „Aušros“ muziejus, 2009, sud. Tomas Butautis, Vilija Ulinskytė-Balzienė.
Lukauskaitė-Poškienė 2006 – Ona Lukauskaitė-Poškienė. Apie laisvę ir apie tulpės žiedą, Šiauliai: Lucilijus leidykla, 2006.
Peleckis-Kaktavičius 2000 – Leonas Peleckis-Kaktavičius. Plečiama ąžuolų galerija. Lietuvos aidas, 2000 gegužės 3.
Kavaliauskaitė 2011. Ž. Kavaliauskaitė. Ąžuoliukai pasodinti pagal Vyčio kryžių. Šiaulių kraštas, 2011 balandžio 30.
Krivickas 1991 – Jonas Krivickas, Šiaulių berniukų g-jos J. Janonio vidurinė mokyklos istorija. Kaunas: Šviesa, 1991.
Kudulienė 1999 – G. Kudulienė G. Vaikai sodino medžius naujajam amžiui. Šiaulių naujienos, 1999 spalio 21.
Kundrotas 1984 – J. Kundrotas. Ąžuolai saugo atminimą, Gimtosios žemės šviesa; dokumentinės novelės. K., 1984.
Nekrašius 2004 – Jonas Nekrašius. „Spaudos medžiai“ Šiauliuose. Šiaulių kraštas, 2004 rugpjūčio 11.
Nekrašius 2011 – Jonas Nekrašius. Medžiai įamžino Šiaulių istoriją. Šiaulių kraštas, 2011 gegužės 16.
Nekrašius 2011 – Jonas Nekrašius. Ošia ir Vydūno ąžuolas. Istoriniai ir žymiausi Šiaulių medžiai. Žaliasis pasaulis, 2011 birželio 16.
Martinkus 2009 – Vytautas Martinkus. Žemaičio garlėkys. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009.
Medelių sodinimo šventė 1930 – Medelių sodinimo šventė. Mūsų momentas, 1930 gegužės 10.
Miesto taryba perka Salduvės kalną 1935 – Miesto taryba perka Salduvės kalną. Įdomus mūsų momentas, 1935 birželio 9.
2000 šiauliečių sodino Klaipėdos medį 1935 – 2000 šiauliečių sodino Klaipėdos medį. Įdomus mūsų momentas, 1935 gegužės 5,
Mockutė 2006 – Angelė Mockutė. Šeimos atminimą saugo pagrandukė. Šiaulių kraštas, 2006 lapkričio 18.
Mustafinaitė 2006 – Mustafinaitė L. Tūkstantis ąžuolų – Lietuvos vardo tūkstantmečiui. Šiaulių kraštas, 2006 gruodžio 4.
Salatkienė 1988 – B. Salatkienė. Pasodinkime ąžuoliuką, Raudonoji vėliava, 1988 liepos 5.
Senieji Šiauliai atvirukuose 2006 – Senieji Šiauliai atvirukuose 1902–1944. Katalogas (sud. Almantas Šlivinskas, Petras Kaminskas, Roma Baristaitė). Šiauliai: „Aušros“ muziejus, 2006.
Šiauliai. Sodininkų draugija 1904 – Šiauliai. Sodininkų draugija. Tėvynės sargas, 1904, nr. 1.
Sondeckis 1993 – Jackus Sondeckis (Sonda), Gyvenimas Lietuvai, Šiauliai, 1993.
Stonkienė 2007 – S. Stonkienė S. Parkas laukia „Volto Disnėjaus“. Šiaulių kraštas, 2007 balandžio 6 d.
Šilietis 1922 – Jaroslavas Šilietis. Vokiečių okupacija Lietuvoje 1915–1919 m. paveikslėliuose ir trumpuose jų aprašymuose. Kaunas, 1922.
Vasaitytė 1986 – A. Vasaitytė. Galiūnai jūs, karaliai ąžuolai…, Nemunas. 1986, Nr. 9.
Venclovaitė 1980 – A. Venclovaitė. Šiaulių ąžuolynas?. Raudonoji vėliava. 1980. balandžio 19. V. Vaitekūno pasakojimas apie Šiaulių mieste augančius paminklinius ąžuolus.
Prėskienis 1995 – Bronius Prėskienis. Jovaras. Šiauliai: išleido Šiaulių ped. institutas, 1995.
Prėskienis 2003 – Bronius Prėskienis, Šiaulių krašto literatūros panorama, Šiauliai: Šiaurės Lietuvos leidykla.
Puronas 2007 – Vilius Puronas. Brangus paukštis Feniksas II t. Įdomioji Šiaulių istorija, 2007.
Rimbus 1913 – A. Rimbus. Šiaulių miestas kas metą žymiai didinasi… Vienybė, 1913, nr. 26, p. 409.
Rimkus 1999 – Vytenis Rimkus. Dailininkas Antanas Krištopaitis. Šiauliai: „Saulės delta“ 1999.
Rumša 1996 – Stanislovas Rumša. Pasodinkime tūkstančio ąžuolų juostą palei Šiaulių-Rygos plentą. Šiaulių naujienos, 1996 spalio 9.
Rutkauskas 1988 – R. Rutkauskas Ar bebylosit ąžuolo lapeliai? – Šiaulių miesto esperantininkai. Šiauliai, 1988, Mašinr.
Rutkauskas 1997 – Rutkauskas. Jis sodino ąžuolus. Šiaulių naujienos 1997, gegužės 30 d. R u t k a u s k a s 2007 – R.Rutkauskas Tarp šventųjų medžių. In.: Filantropijos istorijos fragmentai. Šiauliai: UAB „Ekspresyvus kontaktas“, 2007.
Vaitekūnas 1969 – Vincentas Vaitekūnas. Paminkliniai medžiai [augantys Šiauliuose]. Raudonoji vėliava, 1969 spalio 31.
Vaitekūnas 1998 – Vincentas Vaitekūnas. Rinktiniai raštai. Kraštotyros darbai, Šiauliai: Šiaulių „Aušros“ muziejus, 1998.
Venckuvienė 1998 – Venckuvienė A. Universiteto kieme pasodintas ąžuoliukas primins įkūrimo pradžią. Šiaulių naujienos, 1998 balandžio 21.
Zimkienė 2000 – L. Zimkienė. Pasodintas ąžuoliukas ąžuolų sodinimo Šiauliuose iniciatoriui. Šiaulių naujienos, 2000 gegužės 2.
Zdzichauskas 1960 – Vladas Zdzichauskas. Mokyklos teritorija. Prisiminimai. 1960. XII. 9.
Žadeikytė 2010 – Rita Žadeikytė. Iniciatyvos pradeda įveikti abejingumą. Šiaulių kraštas, 2010 liepos 16.
Žadeikytė 2011 – Rita Žadeikytė. Nyksta palaimintojo popiežiaus pėdsakai. Šiaulių kraštas, 2011 balandžio 30.
Tarvydas 1970 – B. Tarvydas. Šiaulių katalikų Šv. Petro ir Povilo bažnyčios kronika (rankraštis), Šiauliai, 1970, Šiaulių „Aušros“ muziejus (toliau – ŠAM), 276 1; Tarvydas B. Šiaulių katalikų senosios parapijos istorijos pastabos (rankraštis), Šiauliai, 1972, ŠAM, IR 6701, 89 1, I. 161.
Tautos vado medis pasodintas 1934 – Tautos vado medis pasodintas, Įdomus mūsų momentas, 1934 gegužės 6.
50.000 pušelių ant Salduvės kalno 1936 – 50.000 pušelių ant Salduvės kalno. Įdomus mūsų momentas, 1936 gegužės 3.
100 galvų, 100 ąžuolų 1933 – 100 galvų, 100 ąžuolų. Įdomus mūsų momentas,1933 gegužės 14.
Jono Nekrašiaus asmeninio archyvo nuotraukos
