Pastaruoju metu vis dažniau girdime nusiskundimus, kad Lietuvos kaimai tuštėja, gyventojų mažėja, o senyvo amžiaus žmonių daugėja. Taip demografinė statistika rodo, kad visoje Lietuvoje mažėja gyventojų skaičius, bet pasigilinus į priežastis paklauskime vieni kitų ar tikrai mes, Lietuvos piliečiai, padarėme viską, kad gyvenimas Lietuvoje būtų įdomesnis, patrauklesnis ir prasmingesnis. Išanalizavus Lietuvos istorijos šaltinius pastebėjau, kad visais laikais Lietuvoje žmonės stengėsi kurti savo gerovę patys. Steigė įvairias draugijas, bendruomenes, rūpinosi augančios kartos ateitimi.
Tokios veiklos pavyzdžiu istoriniais ir dabartinais laikais buvo ir yra Varėnos rajono Marcinkonių miestelis. 1906 m. laikraštyje „Šaltinis“ Marcinkonių kaimo gyventojas Petras Kieras (1871-1918), vienydamas bendruomenės narius, kreipiasi į Marcinkonių gyventojus: „… stokime visi petys į petį ir kiek galėdami darbuokimės Tėvynės gerovei. Suvienykim pajėgas, norus ir rūpesčius, platinkime įvairias draugijas, kaip antai ūkio kuopas, steikime pašalpas talentams šelpti…“ 1905 m. „Vilniaus Žiniose“ jis rašo: „… Susivienykim ir pražys brangi mūsų Tėvynė Lietuva ir vėl skambės malonios mūsų sesučių dainos…“
Norėdamas įtraukti kuo daugiau gyventojų į aktyvią veiklą P. Kieras 1907 m. laikraštyje „Šaltinis“ praneša: „29 balandžio mūsų miestelyje bus lietuviškas teatras. Bus vaidinamos dvi komedijos – Amerika pirtyje ir Neatmezgamas mazgas“.
Noras gyventi prasmingai skatino to meto Marcinkonių gyventojus tobulėti įvairiapusiškai – skaityti knygas, vaidinti spektakliuose, giedoti bažnytiniame chore, kartu vakaroti. Žvelgiant į praeitį galima teigti, kad tuometinė Marcinkonių gyventojų švietėjiška veikla atsispindi ir dabartinėje Marcinkonių gyventojų veikloje. Gerbdami savo protėvius marcinkoniškiai iki mūsų dienų išsaugojo savo regiono tautinį turtą – liaudies dainas, patarles, legendas, liaudies šokius, spektaklius, gamtinį paveldą, humorą. Kas tie žmonės, kurie per amžius sugebėjo išsaugoti protėvių ir tėvų tautinį palikimą ir kurti savo miestelio gerovę patys? Atsakymas akivaizdus – piliečiai, kurie neabejingi Lietuvos ir Marcinkonių miestelio ateičiai. Tai aktyvūs, žingeidūs ir kūrybingi savo krašto patriotai – Marcinkonių seniūnijos seniūnas Vilius Petraška, tautinio ir gamtinio paveldo saugotojai Vytautas Paulaitis, Eimutis Gudelevičius, Onutė Grigaitė, Eugenijus Drobelis, Rimutė Avižinienė, Jonas Bajoriūnas, Juzė ir Stanislovas Česnulevičiai, Birutė Jazukevičienė, Ana Krokevič, Rūta Sakalienė, Mindaugas Lapelė, Lina Černiauskienė, Marcinkonių pagrindinės mokyklos kolektyvas ir visi Marcinkonių miestelio gyventojai, kuriems rūpi ateinanti karta, miestelio gerovė. Marcinkonys – neišsenkančio entuziazmo, kūrybos ir šviesuolių kraštas, kuris džiugina savo gamta ir tradicijomis ne tik šeimininkus, bet ir iš viso pasaulio atvykstančius svečius. Lieka tik pasidžiaugti, kad tokio rezultato pasiekimas – vieninga bendruomenė, kurianti savo gerovę pati.
Autorės nuotrauka
