Paminint Žemės dieną Saugomų teritorijų nacionaliniame lankytojų centre sutikta K. A. Vėberio monografija apie Aukštumalos pelkę, surengta fotoparoda ir ekskursija
Žemės dienos proga. Pirmiausia buvo priminta, kaip svarbu tausoti gamtą ir iškelta naujoji žydra vėliava su gaubliu centre (iš tiesų šiai vėliavai 45-eri) priešais Saugomų teritorijų nacionalinį lankytojų centrą (anksčiau čia buvusi Sapiegų rūmų skalbykla). Dalyviai (dauguma Lietuvos pelkininkai) buvo pakviesti į iškilmingą renginį konferencijų salėje (papuošta spalvota ne profesionalių fotografų, o gamtininkų nuotraukų paroda apie Aukštumalos pelkės gamtovaizdį, augaliją ir gyvūniją, žmogaus darbus), klausėsi dr. K. A. Vėberio (C. A. Weberio) „Apie Aukštumalos aukštapelkės Nemuno deltoje augaliją ir vystymąsi lyginant su kitomis Žemės aukštapelkėmis apie detalius pelkių ekosistemos tyrimus“ (Vegetation und Entstehung des Hochmoors von Augstumal im Memeldelta, 1902 m.) monografijos, rengėjų (vertėjos, redaktorės, mokslininkų) kalbų ir padėkos žodžių. Knyga išleista ekologiniais dažais ant sertifikuoto popieriaus pagal projektą, skirtą Aukštumalos aukštapelkės atkūrimui. Tuo pasirūpino Lietuvos gamtos fondas ir Gamtos tyrimų centras, gavę dalinę paramą iš ES.
Po Saugomų teritorijų nacionalinį lankytojų centrą pasižvalgius. Šiame lankytojų centre įrengta nuolatinė ekspozicija saugomoms teritorijoms. Konservacinei apsaugai priskirtini rezervatai, draustiniai, paveldo objektai; kompleksinei: nacionaliniai ir regioniniai parkai, biosferos rezervatai ir biosferos poligonai. Lietuvoje yra 3 valstybiniai gamtiniai rezervatai: Čepkelių, Kamanų ir Viešvilės, 2 valstybiniai kultūriniai rezervatai: Kernavės ir Vilniaus pilių. Draustinų Lietuvoje yra kur kas daugiau: 47 kraštovaizdžio, 10 geologinių, 40 geomorfologinių, 34 hidrografiniai, 11 pedologinių, 31 botaninis, 29 zoologiniai, 27 botaniniai-zoologiniai, 52 telmologiniai, 1 talasologinis. Paveldo objektus sudaro tam tikri kraštovaizdžio elementai: geologiniai (rieduliai, uolos, smegduobės, olos, atodangos ir kt.), geomorfologiniai (kalvos, gūbriai, atragiai, daubos, raguvos, dubakloniai ir kt.), hidrogeologiniai (šaltiniai, versmės), hidrografiniai (rėvos, senvagės, salos, kriokliai ir kt.), botaniniai (medžiai, krūmai, saugomų augalų ir grybų rūšių augavietės, unikalios ir nykstančios augalų bendrijos, dendrologiniai rinkiniai, dendrologinę vertę turintys parkai ir skverai), zoologiniai (saugomų gyvūnų rūšių radavietės – veisimosi ir maitinimosi vietos, gyvūnų kolonijos, unikalūs paukščių lizdai ir kt. Lietuvoje yra 5 nacionaliniai parkai, iš jų 1 istorinis, tai – Trakų nacionalinis istorinis parkas. Kiti – Aukštaitijos, Dzūkijos, Kuršių nerijos, Žemaitijos nacionaliniai parkai. Lietuvoje yra 30 regioninių parkų. Lietuvoje turime ir vieną biosferos – Žuvinto rezervatą, 32 – biosferos poligonus, 3 atkuriamuosius sklypus (žmogaus veikloms nuskurdintiems gamtos ištekliams atkurti, pagausinti ir ribotai naudoti). Kodėl saugomos teritorijos taip vadinamos, kuo jos skiriasi? Viskas paaiškinta su netikėtomis staigmenomis (filmukų kambarys), kitomis įdomybėmis šiame lankytojų centre, kuriame nuolat rengiamos ekskursijos visiems pavieniams pageidaujantiems ar moksleivių grupėms.
Pelkės – Žemės inkstai. Be daugybės įdomių stendų (jų sienelės dekoruotos įspaustomis į medieną žolelių ir gėlelių iš pelkių ir kitų saugomų teritorijų atliekomis) yra ne tik durelės su langeliais, iliustruojančiais viską apie mūsų (ir viso pasaulio) saugomas teritorijas su nuorodomis, yra ir tokia kukli klausimų atsakymų viktorina. Vienas jų – kas yra Žemės plaučiai ir inkstai? Kad miškai yra Žemės plaučiai, nesunkiai atspės daugelis, o kas inkstai – nelabai. Žemės inkstai yra pelkės (štai kodėl jas reikia itin saugoti). Buvo pajuokauta, kad pelkės dažnai būna žmonių nurašytos: tarsi tik velniai jose gyveną. O iš tiesų jos užima 3 proc. pasaulio sausumos ir yra labai svarbios klimato kaitai bei biologinei įvairovei. Gyva pelkė lėtai pulsuoja tūkstantmete energija, kiekvieną pavasarį pasipuošdama spanguolių žiedais (tarsi gervių kaklai), saulašarių deimantais, rausvomis tyrulinėmis erikomis (auga tik aukštapelkėje), prakalbėdama gervių, sėjikų, kuolingų balsais, sušmėžuodama raudonosios skėtės (toks retas laumžirgis) ar jūrinio erelio sparnais, joje randa užuovėją ir briedis, ir angis, svaigina gailiai, o kai pelkė sunaikinama – dvelkia mirtimi ir stagnacija…
Aukštumalos pelkė – pelkėtyros mokslo lopšys. Minėta Aukštumalos pelkė gimė maždaug prieš 7 tūkstančius metų, kai Krokų lankoje ėmė formuotis durpės. 130 metų du trečdaliai pelkės ploto – intensyviai kasamos durpės. Ir tik vienas trečdalis liko natūralaus pelkės veido (1995 m. suskubta paskelbti tą jos dalį telmologiniu draustiniu), netgi dabar rytinę jos dalį vagoja tankus sausinimo griovių tinklas… Aukštumalos aukštapelkė yra Nemuno deltos regioniniame parke, tarp Krokų lankos ežero, Tenenio ir Minijos upių žemupių, joje – per tris šimtus pelkinių ežerėlių. Išgarsėjo ne todėl, kad yra viena (seniausiai eksploatuojama…) didžiausių ir unikaliausių Vakarų Lietuvos pelkių, ji – pelkėtyros mokslo lopšys.
Vokiečių botanikas K. A. Vėberis prieš šimtą metų ją kruopščiai, pedantiškai ištyrė ir pagal ją parašė pirmąjį pasaulyje vadovėlį (dabar taip įvertinama ši jo biologinė, istorinė ir geologinė studija) „Apie Aukštumalos aukštapelkės Nemuno deltoje augaliją ir vystymąsi lyginant su kitomis Žemės aukštapelkėmis, apie detalius pelkių ekosistemos tyrimus“. Tai – pati pirmoji pasaulyje mokslo knyga apie pelkes (apie jos buveines, paukščius, augalus), autorius inventorizavo viską (ir tai, ko nepažino, tuomet augalų mėginius augino namuose, kvietėsi specialistus), nes eidavo į pelkes (jos paslaptingą kiminų karalystę) be išankstinio nusistatymo. Knyga pasižymi detalių ir patikimų duomenų gausa, lentėlėmis, brėžiniais, piešiniais ir nuotraukomis.
Pelkėtas monografijos autoriaus mokslinės praktikos kelias. Karlo Alberto Vėberio (1856-1931) biografiją apžvelgė biomedicinos mokslų dr., mokslinė redaktorė Jūratė Sendžikaitė. Daugiausia informacijos apie jį surinkusi angliškajame monografijos išleidimo variante (išėjo 2002 m.). Ekrane pranešėja rodė ir Vėberio Bibliją, kuri yra savotiška Silva Rerum, jo šeimos istorija. Mokslininkas gimė 1856 sausio 13-ąją Špandau priemiestyje (dab. Berlyno teritorija). Jam teko pakelti įvairių žinių bagažą, kol tapo pelkių mokslininku. Pradžioje studijavo chemijos ir gamtos mokslus, po metų perėjo į Viurtenbergo universitetą, kur Julio Zakso buvo pakviestas būti asistentu (augalų asimiliacijos eksperimentams). Tais laikais mokslo alternatyva buvo darbas vidurinėje mokykloje, tam, nepaisant kitų mokslų, reikėjo specialaus valstybinio egzamino (jį išlaikė 1881 m.). Dėl tuometinės bedarbystės teko vykti į Prenclau, kur gavęs gimnazijos direktoriaus rekomendaciją galėjo privačiai mokyti matematikos ir aritmetikos. Laisvalaikiu atsidėjo mokslo darbams, tyrinėjo Prenclau apylinkių pievų augalus. 1884 m. dirbo Hohenvesteldo žemės ūkio kolegijoje, kur teko balansuoti tarp meilės gamtai ir racionalaus poreikio šiuolaikiškam ūkininkavimui (buvo atsakingas už švietimą chemijos mokslo srityje, rūpinosi derliaus didinimo klausimais). Tuo metu paskelbė „Chemijos mokymo gaires pradinėse ir vidurinėse žemės ūkio mokyklose“ (jų buvo pristeigta, nes augant pramonei, daugėjant gyventojams, juos reikėjo aprūpinti maistu iš žemės ūkio). Turėjo daugiau laisvo laiko, dėstė privačiai, todėl galėjo atsidėti ir aukštapelkės tyrinėjimui. 1894 m. K. A. Vėberis įsidarbino Brėmeno pelkių tyrimų stotyje: domėjosi natūralių pelkių augalija, jų formavimosi istorija poledynmetyje, durpių sudėtimi, klasifikavimu, klimato kaita. Mini durpių žiedadulkes, kurias panaudojo vertindamas poledynmečio miškų plėtrą. 1909 m. šioje stotyje dirbant jam suteiktas profesoriaus vardas, tačiau vargino nesutarimai su Brėmeno pelkių tyrimų stoties vadovu prof. dr. Bruno Tacke, kuris pageidavo K. A. Vėberio monografiją apie Aukštumalos pelkę publikuoti savo vardu (teko bylinėtis, kad apsigintų), dar jiedu nesutarė Aleno pelkės klausimu (vadovas siekė ją nusausinti grikių auginimui, o Vėberis – išsaugoti). Pelkių tyrimų stotyje Vėberis išdirbo 30 metų. Išėjęs į pensiją (1924 m.) toliau vykdavo į ekspedicijas, skelbė mokslinius darbus, sukauptą patirtį išdėstė trijuose „Biologinių tyrimų metodų vadovo“ skyriuose. Mirė 1931 m. rugsėjo 11 d. Brėmene (būdamas geros sveikatos, kaip pažymėjo pranešėja). Profesoriaus atminimui Vokietijos pelkininkų draugija įsteigė apdovanojimą – K. A. Vėberio medalį, kuris skiriamas už išskirtinius pasiekimus pelkėtyros moksle. Apdovanotieji ankstesni šios monografijos vertėjai: prof. Hansas Justenas ir prof. Michael Succow. Buvo pasiūlyta šia premija apdovanoti ir mūsų vertėją į lietuvių kalbą – biomedicinos mokslų dr. Dalytę Matulevičiūtę.
Lietuvos entuziastų komanda, kuri buvo „įmesta ne į barščius, o į šią pelkę“
Dr. Romas Pakalnis, parašęs šiai studijai įžangą, prisipažino, kad dar jaunas būdamas žinojo, kad bibliografijoje yra tokia rimta 1902 m. K. A. Vėberio monografija. Tik praėjus šimtmečiui, 2002 m. tarptautinės pelkių apsaugos grupės iniciatyva žymūs pelkių tyrėjai entuziastai Hansas Justenas (Hans Joosten) ir Džonas Kouvenbergas (John Couwenberg) išvertė monografiją į anglų kalbą (vėliau jiems suteikta K. A. Vėberio premija). Kažkada Tuloje ši monografija buvo išversta į rusų kalbą ir pristatyta Šilutėje, kai rūpėjo geri santykiai su Rusija, ir tik keli egzemplioriai pasiekė Lietuvą. Tik nebuvo pasakyta, kada…
Studijos vertėja, biomedicinos mokslų dr. Dalytė Matulevičiūtė prisipažino, kad versdama studiją žavėjosi Vėberio erudicija, kruopštumu, preciziškumu, drąsa pasakyti tai, kas prieštaravo to meto mokslinėms nuostatoms. (Vėberis nuoširdžiai nerimavo dėl pelkės ateities, nes ją buvo nuspręsta eksploatuoti.) Jis yra suformulavęs griežtas taisykles (rekomendacijas), kaip elgtis pelkėje ir kaip ją išsaugoti.
Atsižvelgiant į įvairių pelkių tipus, bet kokiai gruntinio vandens lygio kaitai turi būti užkirstas kelias, o jei reikia – tinkamas gruntinio vandens lygis turi būti atkurtas iš naujo. Todėl bet kokios drenažo konstrukcijos saugomose teritorijose turi būti pašalintos arba padarytos neveikliomis.
Durpių kasimas negali vykti arčiau kaip nuo saugomos teritorijos krašto, ypač aukštapelkių atveju.
Saugomos teritorijos visa apimtimi turi būti valstybės nuosavybė ir saugoma nustatytų įstatymų. Jos priežiūrai turi būti samdomi valstybės tarnautojai.
Dabartinės saugomų teritorijų būklę ir galimus pokyčius ateityje ekspertiškai vertina mokslininkai – gamtos tyrėjai.
„Lututės“ leidyklos kalbos redaktorė Lina Kaminskienė priminė, kad Áukštumala yra pirmos kirčiuotės (kaip ir žodžiai: moteris ar klausimas), kad jai teko konsultuotis su specialistėmis ir kad jai nepavyko pakeisti termino, pvz., „pelkės fizionomija“…
Prof. Algimantas Česnulevičius pridūrė, kad Aukštapelkė įdomi ne tik biogenine, o ir geomorfologine reljefo forma, kad K. A. Vėberio panaudoti terminai tikrai nepaseno, tinkami ir šiuolaikinei lietuvių literatūrai: pelkėtininkams, hidrologams, biologams, geomorfologams.
Klaipėdos universiteto prof. geologas Albertas Bitinas parodė Baltijos pajūrio pietų dalies geologinių gręžinių brėžinių foto (geologai kalba ir mąsto tik braižydami), jos padedą suprasti, kada kaip pradėjo formuotis pelkė ir sąlygas, padedančias jai atkurti.
Laimutės Vasiliauskaitės – Rožukienės nuotraukos
