2015 m. birželio 7-12 dienomis grupelė šlapynių atkūrimo specialistų ir aplinkosaugininkų apžiūrėjo pažeistų pelkių atkūrimo projektus Danijoje ir Žemutinėje Saksonijoje (Vokietija). Prieš gerą šimtmetį šiose vietovėse būta dar daug pelkių, tačiau dėl intensyvaus išteklių naudojimo prarasta didelė dalis šių ekosistemų. Todėl įvairiais būdais ir inovatyviomis priemonėmis siekiama išsaugoti ne tik išlikusias pelkes, bet ir atkurti šlapynes išeksploatuotuose arba pažeistuose durpynuose. Tam nereikia laukti šimtmečių ar tūkstantmečių – durpėdaros procesus galima paspartinti. Mokomoji išvyka – tai dalis Europos Sąjungos finansinės programos LIFE finansuojamo projekto (LIFEAUKSTUMALA LIFE12NAT/LT/000965 „Aukštumalės aukštapelkės atkūrimas Nemuno deltos regioniniame parke“) veiklų.
Danijoje – ne tik kiaulių fermos
Išvyka prasidėjo nuo pažinties su Danijos šlapynėmis. Ši piečiausia Skandinavijos šalis garsėja intensyviu žemės ūkiu, tačiau kadaise pelkės užėmė nemažą Danijos kraštovaizdžio dalį. Manoma, kad iki pat XX a. pradžios bendras pelkių plotas sudarė net 25 % šalies ploto, bet dėl intensyvios durpių kasybos kurui ir substratams Danija neteko 95 % šalies pelkių, o bendras šių ekosistemų užimamas plotas šiuo metu tesudaro 2-3 %. Dėl itin išvystyto žemės ūkio išlikusios Danijos pelkės nepasižymi bendrijų natūralumu. Itin didelio masto sausinimai Danijos pelkėse pradėti antrojo pasaulinio karo metu, ženkliai išaugus durpės, kaip žaliavos kurui, poreikiui. Vyraujantis pelkių tipas šalyje yra aukštapelkės, kurios daugiausiai išsibarsčiusios Jutlandijos pusiasalyje ir rytinėje šalies dalyje.
Pagal ES buveinių direktyvą Danija įsipareigojusi ne tik nemažinti užimamų pelkių ploto ir skaičiaus, bet ir atsakingai naudoti esamus išteklius bei padidinti pelkingumą taikant ekologinio atkūrimo priemones.
Šiaurės rytinėje šalies dalyje esanti Lille Vildmose pelkė yra 2000 ha dydžio – tai ko gero garsiausia ir didžiausia pelkė ne tik Danijoje, bet ir Šiaurės Vakarų Europos žemumose. Net 50 % visų Danijoje aptinkamų aktyvių aukštapelkių yra būtent šioje pelkėje. Šiuo metu visas Lille Vildmose pelkinis kompleksas su aplinkiniais miškais ir pievomis yra saugomas ir užima 76 km2 plotą. Daugiau nei pusė kadaise plytėjusių aukštapelkių yra sunaikintos arba stipriai paveiktos sausinimo, durpių gavybos ir pelkinių buveinių vertimo ganyklomis. 2011 metais prasidėjęs šio pelkinio komplekso atkūrimo 5,6 mln. EUR vertės LIFE projektas (LIFE10NAT/DK/000102 „Lille Vildmose aukštapelkės atkūrimas“) turėtų pagerinti pelkėdaros procesus ir vertingų buveinių atkūrimą beveik 1200 ha ploto teritorijoje. Įvairaus tipo užtvankomis ir pylimais keliamas vandens lygis, kertami miškai ir kita sumedėjusi augalija (šiuo metu jau iškirsta 200 ha). Danijoje miškus valdo savivaldybės, kurios kartu kuruoja ir aplinkosaugą, todėl šioje šalyje neiškyla sunkumų derinant nepageidautino miško pašalinimą. Išeksploatuotose durpyno vietose atsodinti kiminai, ganyklose ir pievose atkuriamas buvęs ežeras. Šių grandiozinių darbų pabaiga – 2016 metais. Pirmosios gamtotvarkos priemonės davė rezultatų. Į pelkę perėti grįžta pilkosios gervės ir kiti reti paukščiai, kuriuos galima stebėti naujai įrengtuose apžvalgos bokšteliuose, o iš arčiau susipažinti su pelkių buveinėmis kviečia naujai įrengti pažintiniai takai.
Pareigingų vokiečių pareiga – atkurti pelkes
Iš Danijos kitą dieną greitkeliu per Jutlandiją patraukėme Hamburgo link į Vokietiją. Pakeliui stabtelėjome prie itin tankiai apgyvendinto ir pramone garsėjančio Hamburgo, kur netoli didmiesčio įrengtos dirbtinės kopos su vandens telkiniais. Čia gyvena retos nykstančios nendrinės rupūžės. 50 ha buveinė įrengta po aukštos elektros įtampos linija – vienintelė vieta, kurios nepasiglemžė turčiai. Šalia šios buveinės kitas gamtos „stebuklas“ – vos 30 ha dydžio ir vos „gyva“ Glasmoor pelkutė, kurios Hamburgo valdžia ne tik neleido sunaikinti, o ir ketina investuoti daug pinigų jos atkūrimui. Hamburgiečiai juk turi noro „gamtą“ pamatyti.
Tiek ir Danijoje, tiek ir Vokietijoje Žemutinės Saksonijos krašto lygumose iki intensyvaus šių žemių sukultūrinimo pelkynai užėmė didžiulius plotus. Čia plytėjo apie 400 tūkst. ha šlapžemių, nors iki šių dienų teišliko mažiau nei 1 % pirminę struktūrą išlaikiusių pelkių. Ypatingai didele pelkių gausa pasižymi Emslando kraštas, esantis vakarinėse Žemutinės Saksonijos žemėse. Ir dabar čia durpių gavyba substratams yra svarbi regiono ūkio šaka. Neretai vieną durpyną eksploatuoja kelios skirtingos įmonės.
Valstybė turi durpynų renatūralizavimo planą, pagal kurį numatyta atkurti prieš tai buvusias ekosistemas (o ne įrengti ežerą, kaip įprasta Lietuvoje). Šį planą vykdo patys kasėjai, sumokėdami valstybei užstatą – kaip garantą, jog rekultivacija bus vykdoma teisingai. Atitinkamos valstybinės žinybos prižiūri eksploatuojamas pelkes, vykdomą rekultivaciją, atlieka monitoringą.
Išvykos dalyviai apsilankė Leegmoor ir Estervewegen pelkėse, esančiose Emslando regione (Vakarinė Žemutinė Saksonija), kaip pavyzdiniuose rekultivacijos projektuose. Pasibaigus eksploatacijai Leegmoor pelkę, kaip ir daugelį šio krašto pelkių, buvo planuojama paversti paprasčiausia pieva. Tačiau įsigaliojus naujiems įstatymams dar 1981 m nuspręsta kai kurias pelkes (ir Leegmoor) atkurti. Nuo to laiko atlikti plataus masto atkūrimo darbai, apimantys griovių tvenkimą, augmenijos kirtimą bei žemės išpirkimą. Atkuriamuose plotuose įrengta polderių sistema, kurios dėka stengiamasi palaikyti pelkėdarai optimalų vandens lygį. Netoliese esančioje Estervewegen pelkėje patvenkus senąją sausinimo sistemą taip pat pavyko atkurti atviras aukštapelkines buveines. Bėda, jog atkuriama pelkė ribojasi su durpių kasybos laukais, kuriuose vykdoma intensyvi eksploatacija. Vandens nuotėkiui iš pelkės sustabdyti įrengtas apsauginis durpinis pylimas ir buferinė zona. Tačiau, kaip ir Aukštumalės telmologiniame draustinyje (Šilutės r.), taip ir čia, iš pažiūros puikiai funkcionuojantis pylimas kai kuriose vietose dėl per didelio vandens spaudimo deformuojasi, o kartais vanduo prasiveržia per apatinius durpių klodo sluoksnius. Tačiau nepaisant šių iššūkių, Estervewegen pelkė pamažu įgauna aukštapelkėms būdingą struktūrą. Teigiamą gamtotvarkos darbų poveikį įrodo tai, jog atkurtoje vietoje retkarčiais stebimi dirviniai sėjikai. Žemutinėje Saksonijoje yra pietinė šios rūšis paplitimo riba. Įdomu tai, jog didžiausia šios rūšis populiacijos gausa stebėta XX a. viduryje – kuomet Žemutinėje Saksonijoje vyko intensyviausia durpių kasyba, o apie pelkių atkūrimą dar niekas nebuvo girdėjęs. Tuo metu apleistus ir nebenaudojamus durpynus vokiečiai tiesiog padegdavo, o jų vietoje sėdavo grikius. Manoma, kad tokios atviros laikinai nenaudojamos plynės buvo labai palankios dirvinių sėjikų perėjimui. Lietuvos mokslininkams ši pelkė įdomi dar ir tuo, kad joje tyrimus atliko monografijos apie Aukštumalos aukštapelkę autorius C. A. Vėberis.
Nauja „žemės ūkio“ šaka – kiminų auginimas
Greifsvaldo Universiteto darbuotojai vykdo ambicingą ir analogų kitose šalyse beveik neturintį projektą, kuris vienu metu leis išspręsti kelias su apleistų šlapynių priežiūra susijusias problemas. Hankhausen pelkėje įrengtuose eksperimentiniuose laukuose auginami kiminai, kurių biomasė taps alternatyva durpių substratui. Tokiu būdu bus galima ne tik mažinti durpių, kaip žaliavos, vartojimą, bet ir sumažinti į atmosferą išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį, sukuriant atviras pelkines buveines bei skatinant vietos ekonomiką. Nustatyta, kad tokiu būdu užvandeninti ir kiminais apsėti laukai į atmosferą anglies dvideginio išmeta dviem trečdaliais mažiau nei šalia esančios pievomis virtusios aukštapelkinės buveinės. Hankhausen pelkės eksperimentiniuose laukuose vykdyti tyrimai rodo, jog palaikant tinkamą vandens lygį iš „kiminų ūkių“ per gana trumpą laiką galima gauti pakankamai daug produkcijos. Tačiau, kad ši ekologinio ūkio šaka būtų plėtojama platesniu mastu ir atlaikytų žemės ūkio konkurenciją, reikalinga valstybės parama.
Uchte pelkė – dar vienas teisingo pelkių priežiūros pasibaigus jos eksploatacijai pavyzdys. Bendras išlikusio šio pelkinio komplekso plotas – 5660 ha, tačiau dalis pelkės nusausinta, iškastos durpės, įrengtos ganyklos. Centrinėje pelkės dalyje esančiame maždaug 200 ha plote durpių gavyba baigta arba pasibaigs artimiausiu metu. Todėl šiame plote per pastaruosius 15-20 metų atliekama pelkės užvandeninimo praktika. Durpių gavybai pasibaigus suformuojami atskiri vienodo dydžio laukai su išlygintu paviršiumi ir aplinkine pylimų juosta bei vandens pertekliaus nutekinimo sistema. Tokiu būdu Uchte pelkėje šiuo metu stebime skirtingų bendrijų kaitos stadijų seklių vandens telkinukų užžėlimą. Atkūrimo sėkmę įrodo grįžtančios perėti retos paukščių rūšys ir atsikurianti tipinga augalija. 2008 m. migracijos metu čia buvo apsistojusios 11 tūkst. pilkųjų gervių. Uchte pelkė garsi ir tuo, jog kasant durpes aptiktas mergaitės, mirusios prieš 2000 metų, kūnas, kuris buvo tiek gerai išsilaikęs, jog policija palaikė jį vos prieš dvidešimt metų dingusiojo palaikais.
Į šiaurę nuo Elbės upės žiočių esanti Langes pelkė yra viena pirmųjų atkurtų pelkių visoje Vokietijoje. Iš viso pelkinio komplekso, užimančio 910 ha, užvandeninta net 800 ha. Daugiau kaip prieš 30 m atkūrus hidrologinį režimą pelkė pamažu įgauna aukštapelkėms būdingą struktūrą su net 12 duburių-kimsų kompleksams būdingų kiminų rūšių. Tačiau ekologiniu požiūriu problematiška išlieka šiaurvakarinė pelkės dalis, kurioje buvusios pelkės vietoje įkurtos ūkininkų pievos su sausinamąja sistema. Į atsikūrusią pelkę sugrįžo pilkosios gervės, kai kurios sėjikinių ir plėšriųjų paukščių rūšys.
Ožkos ir teisingumas
Į Kopenhagos oro uostą grįžome tuo pačiu keliu – iš Vokietijos per Jutlandiją ir aukštuosius danų salas jungiančius tiltus. Pakeliui pietinėje Danijos dalyje apžiūrėjome Kongens ir Svanemosen pelkes.
Šios pelkės savo dydžiu gerokai nusileidžia anksčiau minėtai Lille Vildmose pelkei, tačiau yra itin svarbios Natura 2000 tinklo dalys su išlikusiomis ES svarbos pelkinėmis buveinėmis. Aktyvių aukštapelkių plotas abiejose pelkėse labai mažas – neviršija 16 ha, tačiau įvykdžius LIFE+ projektą (Rerabog LIFE05 NAT/DK/000150 „Aukštapelkių atkūrimas Danijoje naudojant įvairius metodus“) palaikomos tinkamos sąlygos šiai buveinei. Kongens pelkėje iškirsta 140 ha miško ir patvenkti beveik 17 km sausinamųjų griovių. Grioviams tvenkti naudotos metalinės sprauslentės ir durpės, kadangi vietomis grioviai itin platūs. Pelkė įdomi ir tuo, jog vietiniai ūkininkai, nepatenkinti valdžios sprendimu įsteigti saugomą teritoriją pelkėje, į kurią pateko ir dalis jų ganyklų, pareikalavo kelių milijonų eurų vertė kompensacijos. Tačiau įvykus teismui bylą laimėjo valstybė, tad ūkininkai ne tik neteko išsvajotų pinigų, bet ir susimokėjo už teismo išlaidas.
Kitoje saugomoje Svanemosen pelkėje iškirsta 63 ha mišku apaugusių pelkinių buveinių, patvenkta 14 km sausinamųjų griovių, o atviri plotai „palaikomi“ ganant ožkas. Šis ganymo metodas taikomas ir kitose šalyse (Didžioji Britanija), tačiau kyla abejonių dėl jo tinkamumo, kadangi besiganydami kanopiniai galvijai sudarko viršutinį durpės klodo sluoksnį, taip skatindami jo skaidymąsi. Ši pelkė sutvarkyta ne visai, nes dėl aplinkinių ūkininkų negalima patvenkti pelkę kertančio griovio, kuris nutraukia didžiąją dalį vandens. Tam reiktų išpirkti ūkininkų žemes, kurių ir taip stinga dėl itin ydingos ir aplinkai nedraugiškos Europos Sąjungos žemės ūkio politikos.
Nerijaus Zableckio nuotraukos
