2015-10-10 netoli Pelėdnagių (Kėdainių r.) esančiame Neregėtos Lietuvos ąžuolyne, apimančiame, miškininkų tarme žodijant, du kvartalus girios, iškilmingai buvo pasodintas 15 metų ąžuolaitis vienam iš mūsų šalies iškiliųjų miškininkų – Zdislovui Truskauskui. Šioje gražioje ceremonijoje dalyvavo Zdislovo Truskausko artimieji, giminės, būrys žinomų mūsų šalies gamtininkų, dendrologų, miškininkų, mokslininkų ar šiaip jau gamtai neabejingieji žmonės. Į tokį renginį pakvietė visuomeninė organizacija „Žaliuojanti Vilnija“ (vadovas – miškininkas Antanas Stackevičius) bei VĮ Kėdainių miškų urėdija (urėdas – Juozas Girinas).
Susirinkusiems glaustai buvo pristatyta Zdislovo Truskausko asmenybė – ilgametis Miškų ūkio ministerijos, Aplinkos ministerijos, Generalinės miškų urėdijos darbuotojas. Vadovaujantis darbuotojas. Ir viceministro, ir generalinio urėdo pavaduotojo pareigose.
„Prisimenu tą epizodą, kaip mus Zdislovas ruošė ėjimui pas šalies Prezidentą, kad apgintume valstybinių miškų statusą, juose dirbančius miškininkus. Turėjome kartu eiti trys urėdijų vadovai – Dubravos, Trakų ir Kėdainių. Tokią komandą pasirinko Zdislovas. Kartu su juo „treniravomės“ gerą pusdienį – tikslinome faktus, nuomones, strategines pastabas. Žodžiu, reikėjo žinoti ką ir kaip kalbėti, kad apgintume Lietuvos valstybinius miškus. Tuomet mane ypač nustebino Zdislovo Truskausko žinios, erudicija, tiesiog savo atmintyje buvo sukaupęs viską, tarsi kompiuteryje. Net ir kai kurių TV bei radijo laidų apie miškus turinį tiksliai atpasakojo.
Sakyčiau, jog tada vizitas į Prezidentūrą buvo sėkmingas – buvo atmestas valstybinių miškų prichvatizavimas ar esančios struktūros griovimas. Tiesa, tąsyk patekome tik pas du vyriausiuosius patarėjus, tačiau ir tai padėjo“, – kalbėjo pasodinus ąžuoliuką VĮ Kėdainių miškų urėdijos urėdas Juozas Girinas.
Jis taipogi prisiminė ir epizodą, kai Zdislovas Truskauskas parodė tolerancijos erdves atveriančias įžvalgas net dėl tokio aiškaus dalyko, kaip specialistams skirtojo mokos fondo lėšų. Pasirodo, galima ir kito nepažeminti, ir savųjų pozicijų neužleisti.
Zdislovo šešiasdešimtmečio proga žinomas dendrologas ir mokslininkas dr. Evaldas Navys buvo parašęs net atskirą eilėraštį „Miškų dinastijos vedliui“, tarsi poemą, skirtą žmogiškojo valdininko bruožus turėjusiam Zdislovui Truskauskui.
„Brangiosios Lietuvos miškų vėjeli, / Kasdien bučiuoji tu gamtos didybę, / Lankai žmogui paskirtąjį kelelį / Ir jam padovanotą trumpąją gyvybę…“ – sakoma dr. Evaldo Navio eilėraštyje (parašytame 2008-01-26), giliai įprasminantį ir žmogaus būtį, nes gyvenimą duoda ir medis medžiui, ir žmogus žmogui. Tarsi plačia lajos lapija glaudžiant karštą dieną, suteikiant ir užuobėgą nuo lietaus. Tuo, pasirodo, gali būti giminingi – tiek žmonės, tiek ir medžiai.
Prof. Stasys Juknevičius pasidžiaugė gražiu Zdislovo Truskausko asmenybės gerbėjų suėjimu, tačiau sakė, jog šiame ąžuolyne reikėtų sodinti ąžuolus ir pavaldiniams, kurie taip gražiai išaukština mus palikusį viršininką.
„Manau, jog ir visiems Kėdainių krašto urėdams čia turėtų keroti panašūs ąžuolėliai“, – sakė retųjų augalų puoselėtojas profesorius Stasys Juknevičius.
Antanas Stackevičius, miškininkas, visuomeninės organizacijos „Žaliuojanti Vilnija“ vadovas:
„Esame čia trys Zdislovo Truskausko mokslo draugai, iš 1966-ųjų laidos. Kitais metais sukaks jau 50 metų nuo miškininkystės studijų pabaigos Girionyse. Jei Zdislovas yra kažkur aukštybėse, galiu sakyti garsiuosius buvusio šviesuolio miškų ministro Algirdo Matulionio žodžius ir nūnai: „Nėra tvarkelės…“. Mat vėl kėsinamasi prichvatizuoti valstybinius miškus. Girdėdami, jog valstybiniuose miškuose dirbama pelningai, pramonininkai padūksta: „Kodėl pelnai – ne į mūsų kišenes?!.“ Todėl ir aiškūs yra šiandienos viražai, kuriais siekiama prichvatizavimo… Gal toks procesas ir nuvargino taurią Zdislovo širdį, jau ketveri metai besiilsinčią Antakalnio kapinėse. Tik kitais metais būtų sukakę 68-eri meteliai. Raštai, darbai, rūpesčiai, įvairių nuomonių bendrojo vektoriaus paieška įveikė… Ir nebetekome visus vienijančio generalinio urėdo pavaduotojo.“
Vida Augulienė, Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos direktoriaus pavaduotoja (anksčiau ilgai vadovavusi šiai institucijai) sakė, jog labiausiai įsiminęs Zdislovas Truskauskas būdamas aplinkos viceministro poste.
„Buvo stebėtina, kad miškininkas tiek daug dėmesio tada skyrė ir mums, meteorologams. Kaip dabar visiems meteorologams nepasirūpinus, kad tas gražus ąžuolėlis ir gamtos būtų globojamas,“ – kiek pakiliau kalbėjo Vida Augulienė.
Zdislovo Truskausko žmona Regina Truskauskienė pasidžiaugė, jog nuostabiai šiltai kalbama apie buvusį, kursai jau išėjo, tad ir ąžuolėliui reikės tik žaliuoti…
… Ąžuolėlis Zdislovui Truskauskui atminti – garbių miškininkų alėjoje, kurioje jau žaliuoja taurieji medžiai, skirtieji miškininkui ir mokslininkui Vincui Verbylai (senolis tai padarė dar pats, t.y. dalyvavo sodinant), žymiems miškininkams Jonui Kuprioniui, Stasiui Tuminauskui, neseniai anapilin išėjusiam garsiam botanikui bei dendrologui, buvusiam Vilniaus universiteto botanikos sodo direktoriui dr. Evaldui Naviui.
… Neregėtos Lietuvos ąžuolyne netoliese ošia ir Prezidento Valdo Adamkaus, kitų garsenybių 2009-ais sodintieji ąžuolai. Savuosius ąžuoliukus Neregėtos Lietuvos ąžuolyne sodina ir atskiri žmonės, moksleiviai. Kada nors čia tiesiog oš brandus ąžuolynas, kiek įprasminantis ir Lietuvos žmones, ąžuolus sodinančius. Tad neatsitiktinai ir mes, būrelis įvairių profesijų žmonių (ir šių eilučių autorius), tądien čiupome į rankas kastuvus ir pasodinome kiekvienas dar bent po keletą ąžuolaičių.
Jei prigis, suoš dar 300 ąžuolų. Jei prigis, bus trijų šimtų prisiminimų odė, skirtoji ir žmogui, kurio tolerancija gaivino ir „Žaliąjį pasaulį“, nes Zdislovas Truskauskas buvo visada bičiuliškas tiems, kurie neša informacinį žodį gyvenantiems gamtos namuose.
Augusto Uktverio nuotraukos
