Augustas UKTVERIS

Kur vaismedžių sodų būta…

Salantų miesto parke pabuvojus...

Salantų miesto parke

Pamenu, kaip sovietmečiu važiavome į Orvydų sodybą, kurioje būta daug „uždraustųjų“ eksponatų. Jie tuomet gal ir labiausiai garsino Salantų kraštą.

Jame nūnai esama ir kur kas daugiau savitų kampelių, kuriuos puoselėja ir Salantų regioninio parko direkcijos specialistai. Salantuose taipogi veikia ir zoologijos sodas. Gamtos bičiulis M.Ivanauskas tėvų sodyboje apgyvendino egzotiškų paukščių ir kitokių gyvūnų, kurių pasižiūrėti atvyksta ekskursijos net iš atokesnių vietovių.

Tačiau šį kartą užsukime į savitą ir pačiuose Salantuose esantį šio miesto parką.

Salantų dvaro parkas, esantis Salantų mieste (Kretingos r.), kartu su Salantų Šv. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia, mitologiniu akmeniu „Laumės pėda“, čia eksponuojama dendrologine kolekcija, sudaro vientisą Salantų miesto parko lankytinų objektų kompleksą.

Salantų regioninio parko direkcijos vyr. specialistas kultūrologas Julius Kanarskas – savitas gidas, žinantis atsaką lyg ir į kiekvieną pasiteiravimą. Su Juliumi einame į miesto parką, iš kurio matoma gražioji bažnyčia. Pirmoji čia buvusi medinė, pastatyta dar 1630 metais. Nuostabioji mūrinė iškilo 1906-1911 metais, parapijiečiams vadovaujant prelatui Pranciškui Urbonavičiui.

Salantų miesto parkas – Salantų miesto centre esantis parkas, buvęs Salantų dvaro parkas. Įsikūręs ant Salanto upės kranto, žemiau Salantų bažnyčios. Plotas – 8,4 ha. Daugiausia auga savaiminių rūšių klevų, liepų, ąžuolų, beržų, vinkšnų, taip pat kiti lapuočiai, eglės. Iš svetimžemių, daugelis kurių pasodinti XX a. viduryje, vertingesni: dygiosios eglės, platanalapiai klevai, pensilvaniniai uosiai, raudonieji ąžuolai, grakščiosios ir didžialapės liepos.

Parke auga storiausias Lietuvoje gyvybingas kaštonas, nuo 1999 m. valstybės saugomas gamtos paveldo objektas. Saugomų teritorijų valstybės kadastro duomenimis, jo aukštis – 25,5 m, apimtis 1,3 metro aukštyje – 4,9 m.

Salantų miesto parke kiek ilgiau stabtelėjome prie senolio kaštono, pasodinto gal net XIX amžiuje.

Žinoma, pastaraisiais metais ir šiam kaštonui kenkia keršoji kandelė, nuo kurios lapai greitai ruduoja ir krenta. Rudeniop parke lapai sugrėbstomi ir sudeginami, tad minėtai kandelei subujoti lyg ir nėra didelių galimybių, nors…

Pasak gido, anksčiau parke augęs dar įspūdingesnis kaštonas, tačiau praūžęs uraganas sudorojo… Ne vien tą kaštoną, o ir nuostabias vinkšnas. Tad iš senųjų medžių likę tik atskiri vienetai.

… Manoma, kad dvaro parkui pradžią davė XVII a. didikų Vainų įkurti vaismedžių sodai. XIX a. pirmoje pusėje dvarą valdę Telšių pavieto bajorų maršalka Leopoldas Gorskis ir jo sūnus, Varšuvos universiteto profesorius Konstantinas Gorskis sodus perplanavo ir pavertė parku. Salanto upės slėnyje parko dalis buvo suplanuota geometriškai, su tiesiomis alėjomis, o terasuotame šlaite – kaip mišrus parkas. XX a. viduryje parko pietrytinėje dalyje pastatyta internatinė mokykla, palei Salanto upę esanti dalis parko iškirsta, įrengtas stadionas, bėgimo takai. Parke yra nedideli tvenkiniai, nuo šlaito bėga šaltinis.

2012-2013 metais Salantų regioninio parko direkcija kartu su Valstybine saugomų teritorijų tarnyba prie LR Aplinkos ministerijos įgyvendino projektą „Saugomų teritorijų tvarkymas (II etapas)“, kurio metu sutvarkytas Salantų miesto parkas. Be kita ko, pastatyta scena su vietomis žiūrovams, suolai, informaciniai stendai, dviračių stovai, įrengta transporto stovėjimo aikštelė prieigose, tilteliai, įrengta apšvietimo sistema, sutvarkyti privažiavimo keliai ir pėsčiųjų takai bei atlikti kiti darbai.

„Dabar turime Žemaitijoje miesto parką, kurio pavydi kiti aplinkiniai miestai ir miesteliai“, – sakė Julius Kanarskas.

Jis aprodė ir buvusio Salantų dvaro pastatų vietą, nes parkas ir buvo įkurtas prie šio dvaro. 1557-ais pirmieji mediniai dvaro pastatai bei rūmai buvo pastatyti, tad neišliko. Mat mūriniai pastatai Žemaitijos dvaruose atsirado tik XVIII amžiuje.

Pradžioje šiame parke atsirado liepų alėja, kuri labai patikusi anuometiniams ponams. Po karo šios alėjos vietoje atsirado lauko estrada, ji liko ir po rekonstrukcijos, tad iš esmės parkas ir nėra rekonstruotas į tą pavidalą, koks yra buvęs.

Gal ir gerai, jog yra toji estrada, nes dainininkas Žilvinas Žvagulis, kilęs ne itin toli nuo Salantų (juose yra močiutės namas, kurį dabar prižiūri Žilvinas), savo dainomis čia visus suburia.

Tarp parko ir vaismedžių sodo yra buvę du tvenkiniai. Sovietmečiu jie buvo kiek rekonstruoti, praplėsti. Pasak Juliaus Kanarsko, iš Salantų kilęs kraštotyrininkas Paulius Vaniušinas aptiko dvaro senuosius dokumentus, tad įrodyta, jog dvaro parke tie tvenkiniai buvę nuo seno (XVII a. pabaigos). Neseniai rekonstruojant dvaro parką šie tvenkiniai buvo išvalyti, apželdinti vandens augalais (lelijomis). Teigiama, jog neseniai, siekiant naikinti vandens nereikalingąją augmeniją, buvo įkurdintos tvenkiniuose žuvys amūrai.

Pasak gido, rekonstruojant Salantų miesto parką kiek ir persistengta, mat padaryti gana statūs takai nusileisti su vaiko vežimėliu, tačiau tam reikia itin sportinių mamyčių, t.y. gero fizinio pasirengimo… Tiesa, viskas išeina į gerą žiemą, kai pasidengia sniegu, tada – nuostabūs kalniukai su galimais nuotykiais, skirtieji jau ūgtelėjusiems vaikams.

***

Salantų regioninis parkas yra saugoma teritorija, įsteigta 1992 m. rugsėjo 24 d., siekiant išsaugoti Minijos, Salanto, Erlos senslėnių ir jų apylinkių kraštovaizdį, gamtinę ekosistemą bei kultūros paveldo vertybes. Parkas yra išsidėstęs Lietuvos šiaurės vakaruose, šiaurinėje Vakarų Žemaičių plynaukštės dalyje, Kretingos (7761 ha), Skuodo (5045 ha), Plungės (296 ha) rajonų savivaldybių teritorijose (Klaipėdos ir Telšių apskrityse) ir užima 13 265 hektarų plotą.

Žemės ūkio naudmenos sudaro 67 % parko teritorijos. Miškai užima 25,1 %, vandens telkiniai – beveik 1,3 %, gyvenvietės – 6,5 % regioninio parko ploto.

Kultūros paveldo objektų gausa ir įvairovė, sraunios upės, unikalūs riedulynai, saviti tvarkingi miesteliai – visa tai suteikia Salantų regioniniam parkui nepakartojamo žavesio ir išskirtinumo. Prieš 26 tūkst. metų slinkęs ledynas suformavo Minijos, Salanto ir Erlos upių senslėnius bei natūralius riedulynus. Upių slėnius supančiose kalvose, kaip palankiausiose gyventi vietose, yra įsikūręs Salantų miestas bei Mosėdžio, Igarių, Šatraminių, Šaučikų, Palšių, Juodupėnų, Erlėnų, Laivių, Pesčių, Kalnalio, Skaudalių, Nasrėnų, Kūlupėnų, Kartenos gyvenvietės.

Augusto Uktverio nuotraukos