Kas yra vargo roþelës? Ið spaudai rengiamos knygos apie tradicinius dzûkø gëliø darþelius. Henrika

• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 

Kas yra vargo roþelës?

Iš spaudai rengiamos knygos apie tradicinius dzûkø gëliø darþelius.

Henrikas GUDAVIÈIUS

 

Legendinis entomologas Þanas Anri Fabras rašë, kad Gamta mus labiausiai stebina smulkmenomis. Šis kruopštus mokslininkas gyveno kaime ir tyrinëjo vabzdþius, besišildanèius smëlyje ar prie paprasèiausios akmeninës tvoros. Þano Anri Fabro knygas, išverstas á daugelá kalbø, šiandien skaito visi vabzdþiø tyrinëtojai. Ir keista jiems, kad tada patys didþiausi zoopsichologijos atradimai buvo daromi ne laboratorijoje, o medinëje kaimo pirkioje. O štai šis prancûzø entomologo patarimas pasistengti pamatyti smulkmenas, matyt, yra svarbus ne tiktai entomologams. Juk ta neapibûdinama raudonþiedþio progailio þiedeliø šviesa taip pat yra smulkmena. Bet kokia svarbi smulkmena. Daug juk yra pievose ir darþeliuose maþø raudonø þiedeliø, bet në vienas nešvieèia taip, kaip progailis. Ryškiai raudoni, maþi goštautinës gaisrenos þiedai tokios šviesos tikrai neturi, bet šis prosenovinis augalas – goštautas – taip pat kaþkuo išsiskiria iš visø þolynø ir yra labai godojamas. Miestietis, nusipirkæs kaimo sodybà vasarojimui, daug kà pakeièia pagal savo skoná bei supratimà, o senovinæ gëlæ – goštautinæ gaisrenà – bûtinai išsaugo. Bûna netgi taip, jog toji goštanka þydi šalia iškilmingo magnolijos medþio. Sunku paaiškinti, kodël taip yra, gal jau èia kokia mistika, kokie pasàmoniniai archetipiniai reiškiniai. Sunku paaiškinti, o pajusti tai galima.

Neuþmirštuolës mëlynumo taip pat neámanoma apibûdinti, o pajusti – galima. Pamatei – ir þinai, kad šitokio neuþmirštuolës mëlynumo nepakartoja nei vaisgina, nei þibuoklë, nei veronika, nei vilkdalgis. Arba – gubojos šviesa, tas sugebëjimas išsaugoti smulkuèius rasos lašelius, kai ryto saulë kyla ir vis neišdþiovina tø spalvingø vandens karoliukø. Guboja ilgai saugo ryto rasà. O juk šitaip daþnai elgiasi ir þmogus: kà nors pamatë pirmà kartà, pajuto – ir nori išsaugoti.

Pirmiausia, þinoma, reikia kaþkaip ávardinti tai, kà pamatei. Taip atsiranda liaudiški vardai, kurie gali bûti iškalbingesni uþ mokslinius apibûdinimus. Tai gerai þinojo mûsø literatûros klasikai. Marius Katiliškis apysakoje „Uþuovëja“ rašo: „Iš pagrioviø tvoras perpynusios karklavijos ir vargo roþelës goþësi ant kelio“..

Kas gi yra tos vargo roþelës?

Filologë Aurelija Gritënienë knygoje „Augalø pavadinimø motyvacija šiaurës panevëþiškiø patarmëje“ (Lietuviø kalbos institutas, 2006) paaiškina, kad šitaip yra vadinamas dirvinis vijoklis, nes jo þiedas primena roþæ. Motyvacija labai aiški, bet nesunku pajusti èia ir kità tiesà: suvargusiam kaimo þmogui toli iki tikrø, kilmingø roþiø, jam arèiau toji vargo roþelë, kuri, kaip pastebëjo Marius Katiliškis, vyniojasi aplink tvorà...

O kiek graþiø ir teisingø asociacijø surandame Juozo Baltušio knygose! Tà paslaptingàjà Kairabalæ „Sakmëje apie Juzà“ rašytojas mato tarsi gyvà – alsuojanèià, judanèià, þydinèià, visais vasaros kvapais tvoskanèià. O mirusioms bitelëms kapo duobæ Juza iškloja sausais ajerais, „kad nemuštø þemë darbininkëliø“. Atsiskyrëliškas Juza, þinoma, yra Gamtos vaikas, ir jo jutimas – ypatingas. Bet ir kituose Juozo Baltušio kûriniuose labai jauèiama ta graþi Þmogaus ir Gamtos paralelë. Uþtenka prisiminti, kaip spalvingai šis talentingas rašytojas papasakojo apie Mosëdá – gëlynø ir akmenynø miestelá. O štai kaip savo tëviškæ prisimena dailininkas Kazys Šimonis knygoje „Gyvenimo nuotrupos“ (Vaga, 1966): „Mano mamos gëliø darþelyje buvo dvi rûtø lysvelës: viena jaunø, antra – senø. Rudená graþiai rûtas nupjaudavo ir tarp drëgnø pelkës samanø vësioje kamarëlëje an aslos padëdavo. Taip jos iki pavasario išbûdavo þalios ir kvapnios. Tokiø rûtø ne kartà pas mamà ateidavo kaimynës prašyti vaistams, vestuvëms ar laidotuvëms. (...) Svarbiausia darþelio gëlë – rûta, na, ir mëta, lelijëlë, bijûnas. Rûtø lysvelës dailiai karklø vytelëmis apipinta. Aplinkui kitos lysvelës su nasturtomis, gvazdikëliais, þirneliais, našlaitëmis, dobilëliais. Palangëmis aukštos roþelës, pupelës, jurginai, èebatëliai. Darþelio kampuose augdavo diemedis, smidras, parstupas ar koks kitas medelis.“

O dabar pasiþiûrëkime kokius Australijos þolynus aprašo Kolina Makalou garsiajame romane „Erškëèiø paukšèiai“: skaisèios roþës, geltonþiedës smalkos, serenèiai, eukaliptai, bugenvilijos, glicinijos, vilgos, buksmedþiai. Kai kurie vardai mums visiškai neþinomi, todël nieko nesako. Serentis, matyt, tas pats kaip Lietuvoje, bet niekas nepasakys, ar ten yra diedas, ar martukës, ar musiukës. Net ir tada, kai vertëjas išsiaiškins, kad Australijoje auginami, pavyzdþiui, didieji serenèiai, ši tiksli binarinë nomenklatûra mums jau nebus tokia svarbi. Gali bûti, kad didysis serentis, kurá mes vadiname diedu, Australijoje irgi turi graþø sinonimà, bet jis mums bus nereikšmingas, bespalvis. Ir èia jau ne vertimo problema, èia augalo prisijaukinimas, pajutimas, kuo jis skiriasi nuo savo gentainiø. Tas diedas (didysis serentis) ryškiai skiriasi nuo martukës (gvazdikinio serenèio) ir nuo musiukës (smulkiaþiedþio serenèio), nes iškyla daug anksèiau, yra pilnaviduris ir atrodo tarsi su kepure. Tikras diedas. Arba dziedonas. O juk tie serenèiai ir á Australijà, ir á Lietuvà buvo atveþti iš Pietø Amerikos. Mums tie augalëliai turëtø bûti tokie pat svetimi, kaip ir australams, anglams ar italams, bet per prabëgusius keturis šimtus metø tuos serenèius tikrai prisijaukinome ir graþiø vardø jiems sugalvojome. Ir nelabai svarbu, kad atkeliavo kadaise tie serenèiai iš Meksikos...

Šitokios istorijos lydi ne vienà mûsø darþeliø gëlæ. Þmogus visada stengësi kaip nors paaiškinti tai, kà mato savo artumoje, ir tie graþûs vardai, tie nesuskaièiuojami sinonimai taip pat yra bandymas išsiaiškinti, kodël vienas þiedas yra toks, o kitas – kitoks. Ir tai yra mûsø turtas, mûsø tautosaka ir pasaulëjauta, neišverèiama á kitas kalbas.

Kopijuoti draudþiama © 2012 VðÁ "Ekologinio ðvietimo centras"