Paieška Kas yra vargo roželės? Iš spaudai rengiamos knygos apie tradicinius dzūkų gėlių darželius. Henrika

Kas yra vargo roželės?

Iš spaudai rengiamos knygos apie tradicinius dzūkų gėlių darželius.

Henrikas GUDAVIČIUS

 

Legendinis entomologas Žanas Anri Fabras rašė, kad Gamta mus labiausiai stebina smulkmenomis. Šis kruopštus mokslininkas gyveno kaime ir tyrinėjo vabzdžius, besišildančius smėlyje ar prie paprasčiausios akmeninės tvoros. Žano Anri Fabro knygas, išverstas į daugelį kalbų, šiandien skaito visi vabzdžių tyrinėtojai. Ir keista jiems, kad tada patys didžiausi zoopsichologijos atradimai buvo daromi ne laboratorijoje, o medinėje kaimo pirkioje. O štai šis prancūzų entomologo patarimas pasistengti pamatyti smulkmenas, matyt, yra svarbus ne tiktai entomologams. Juk ta neapibūdinama raudonžiedžio progailio žiedelių šviesa taip pat yra smulkmena. Bet kokia svarbi smulkmena. Daug juk yra pievose ir darželiuose mažų raudonų žiedelių, bet nė vienas nešviečia taip, kaip progailis. Ryškiai raudoni, maži goštautinės gaisrenos žiedai tokios šviesos tikrai neturi, bet šis prosenovinis augalas – goštautas – taip pat kažkuo išsiskiria iš visų žolynų ir yra labai godojamas. Miestietis, nusipirkęs kaimo sodybą vasarojimui, daug ką pakeičia pagal savo skonį bei supratimą, o senovinę gėlę – goštautinę gaisreną – būtinai išsaugo. Būna netgi taip, jog toji goštanka žydi šalia iškilmingo magnolijos medžio. Sunku paaiškinti, kodėl taip yra, gal jau čia kokia mistika, kokie pasąmoniniai archetipiniai reiškiniai. Sunku paaiškinti, o pajusti tai galima.

Neužmirštuolės mėlynumo taip pat neįmanoma apibūdinti, o pajusti – galima. Pamatei – ir žinai, kad šitokio neužmirštuolės mėlynumo nepakartoja nei vaisgina, nei žibuoklė, nei veronika, nei vilkdalgis. Arba – gubojos šviesa, tas sugebėjimas išsaugoti smulkučius rasos lašelius, kai ryto saulė kyla ir vis neišdžiovina tų spalvingų vandens karoliukų. Guboja ilgai saugo ryto rasą. O juk šitaip dažnai elgiasi ir žmogus: ką nors pamatė pirmą kartą, pajuto – ir nori išsaugoti.

Pirmiausia, žinoma, reikia kažkaip įvardinti tai, ką pamatei. Taip atsiranda liaudiški vardai, kurie gali būti iškalbingesni už mokslinius apibūdinimus. Tai gerai žinojo mūsų literatūros klasikai. Marius Katiliškis apysakoje „Užuovėja“ rašo: „Iš pagriovių tvoras perpynusios karklavijos ir vargo roželės gožėsi ant kelio“..

Kas gi yra tos vargo roželės?

Filologė Aurelija Gritėnienė knygoje „Augalų pavadinimų motyvacija šiaurės panevėžiškių patarmėje“ (Lietuvių kalbos institutas, 2006) paaiškina, kad šitaip yra vadinamas dirvinis vijoklis, nes jo žiedas primena rožę. Motyvacija labai aiški, bet nesunku pajusti čia ir kitą tiesą: suvargusiam kaimo žmogui toli iki tikrų, kilmingų rožių, jam arčiau toji vargo roželė, kuri, kaip pastebėjo Marius Katiliškis, vyniojasi aplink tvorą...

O kiek gražių ir teisingų asociacijų surandame Juozo Baltušio knygose! Tą paslaptingąją Kairabalę „Sakmėje apie Juzą“ rašytojas mato tarsi gyvą – alsuojančią, judančią, žydinčią, visais vasaros kvapais tvoskančią. O mirusioms bitelėms kapo duobę Juza iškloja sausais ajerais, „kad nemuštų žemė darbininkėlių“. Atsiskyrėliškas Juza, žinoma, yra Gamtos vaikas, ir jo jutimas – ypatingas. Bet ir kituose Juozo Baltušio kūriniuose labai jaučiama ta graži Žmogaus ir Gamtos paralelė. Užtenka prisiminti, kaip spalvingai šis talentingas rašytojas papasakojo apie Mosėdį – gėlynų ir akmenynų miestelį. O štai kaip savo tėviškę prisimena dailininkas Kazys Šimonis knygoje „Gyvenimo nuotrupos“ (Vaga, 1966): „Mano mamos gėlių darželyje buvo dvi rūtų lysvelės: viena jaunų, antra – senų. Rudenį gražiai rūtas nupjaudavo ir tarp drėgnų pelkės samanų vėsioje kamarėlėje an aslos padėdavo. Taip jos iki pavasario išbūdavo žalios ir kvapnios. Tokių rūtų ne kartą pas mamą ateidavo kaimynės prašyti vaistams, vestuvėms ar laidotuvėms. (...) Svarbiausia darželio gėlė – rūta, na, ir mėta, lelijėlė, bijūnas. Rūtų lysvelės dailiai karklų vytelėmis apipinta. Aplinkui kitos lysvelės su nasturtomis, gvazdikėliais, žirneliais, našlaitėmis, dobilėliais. Palangėmis aukštos roželės, pupelės, jurginai, čebatėliai. Darželio kampuose augdavo diemedis, smidras, parstupas ar koks kitas medelis.“

O dabar pasižiūrėkime kokius Australijos žolynus aprašo Kolina Makalou garsiajame romane „Erškėčių paukščiai“: skaisčios rožės, geltonžiedės smalkos, serenčiai, eukaliptai, bugenvilijos, glicinijos, vilgos, buksmedžiai. Kai kurie vardai mums visiškai nežinomi, todėl nieko nesako. Serentis, matyt, tas pats kaip Lietuvoje, bet niekas nepasakys, ar ten yra diedas, ar martukės, ar musiukės. Net ir tada, kai vertėjas išsiaiškins, kad Australijoje auginami, pavyzdžiui, didieji serenčiai, ši tiksli binarinė nomenklatūra mums jau nebus tokia svarbi. Gali būti, kad didysis serentis, kurį mes vadiname diedu, Australijoje irgi turi gražų sinonimą, bet jis mums bus nereikšmingas, bespalvis. Ir čia jau ne vertimo problema, čia augalo prisijaukinimas, pajutimas, kuo jis skiriasi nuo savo gentainių. Tas diedas (didysis serentis) ryškiai skiriasi nuo martukės (gvazdikinio serenčio) ir nuo musiukės (smulkiažiedžio serenčio), nes iškyla daug anksčiau, yra pilnaviduris ir atrodo tarsi su kepure. Tikras diedas. Arba dziedonas. O juk tie serenčiai ir į Australiją, ir į Lietuvą buvo atvežti iš Pietų Amerikos. Mums tie augalėliai turėtų būti tokie pat svetimi, kaip ir australams, anglams ar italams, bet per prabėgusius keturis šimtus metų tuos serenčius tikrai prisijaukinome ir gražių vardų jiems sugalvojome. Ir nelabai svarbu, kad atkeliavo kadaise tie serenčiai iš Meksikos...

Šitokios istorijos lydi ne vieną mūsų darželių gėlę. Žmogus visada stengėsi kaip nors paaiškinti tai, ką mato savo artumoje, ir tie gražūs vardai, tie nesuskaičiuojami sinonimai taip pat yra bandymas išsiaiškinti, kodėl vienas žiedas yra toks, o kitas – kitoks. Ir tai yra mūsų turtas, mūsų tautosaka ir pasaulėjauta, neišverčiama į kitas kalbas.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"