Paieška Legenda apie Nemuną ir Nerį

Legenda apie Nemuną ir Nerį

Vytautas BAŠKYS

 

Kiek bepažintum savo kraštą, bet žvelgdamas į žemėlapį, kartais gali pastebėti nepaprastų dalykų. Atgimimo metais tokį regėjimą susiejus su vaizdais ir nutikimais buvo sukurta legendą apie Nemuną ir Nerį.

*  *  *

Už tamsių girių, kalvų ir slėnių, iš plačių raistų prasideda Nemunas. Ilgą kelią į Baltijos jūrą jam rodo iš vakarų plaukiantys ir apie jūros didybę pasakojantys balti debesys. Kartą, Nemunas nugirdęs apie gražuolę Nerį, susijaudino ir padarė taip, kaip daro visi jaunikaičiai - ties Gardinu jis pasisuko į šiaurę ir pro aukštumas ėmė veržtis Neries link. 

Tačiau kelią jam rodę debesys užsirūstino ir ėmė blaškyti jį tai į vieną, tai į kitą pusę. Nemunas pasimetė, ėmė sukiotis. Taip atsirado Didžiosios Nemuno kilpos: Punios, Balbieriškio, Prienų, Birštono. Pastebėjusi Nemuno nerimą į pagalbą atskubėjo Verknė. Nuramintas Nemunas nuplaukė ten, kur jį viliojo Neris.

Nuo ištakų Neris teka pro vaizdingas kalvas, slėnius, šnekučiuojasi su Dauguva ir svajoja apie amžiną pavasarį. Atskridę paukščiai suokia jai pavasarines treles, o ji linksma krykštauja. Išgirdus žinią apie šaunųjį Nemuną, ji susvyravo - įvyko tai, kas nutinka visoms merginoms. Neryje atsirado Mažieji Svyruonėliai, po to Didieji Svyruonėliai, penkios salos, o padariusi Didžiąją Buivydžių kilpą Neris pasidabino saulėje žėrinčiais vandens purslais. Taip gimė Mergelių šokio rėva.

Neries grožiu sužavėti žmonės prie santakos su Vilnele pasistatė vilas, taurusis Šventaragis uždegė aukurą, didysis kunigaikštis Ringaudas ant aukšto kalno pastatė pilį. Garsas apskriejo visą kraštą. Prie Neries atskubėjo Vokė, Bražuolė, Dūkšta, Lomena... Vieną saulėtą rytą Šventoji atnešė jai dievaičio Rūko padovanotą nuometą.

... Padabinta Neris tapo neapsakomai graži. Žmonės ten supylė Ruklos pilkalnį. Pats karalius Mindaugas savo sūnų pavadino Ruklio vardu. Apie tai pragydęs gaidys ties Drąseikiais įšoko į upę ir giedojo apie Neries grožį, kol suakmenėjo ir pasiliko joje su iškišta iš vandens akmenine uodega.

Garsas apie Nerį pasiekė Kauną. Vaideliotas Svirbigaloje užkūrė Alkos aukurą. Štai tada Nemuno ir Neries santakoje pražydo gėlės. Čia deivės Mildos vardadieniui atėjus meilės kerai paliečia kiekvieno žmogaus širdį. Dar senovėje Baltų žynys užrašė, jog šioje laimingoje Nemuno ir Neries pakrantėje gyvena maloniausių papročių žmonės; jų dainos beveik visuomet apie meilę, ne viena jų apdainuoja deivės Mildos ir Neries grožį bei Nemuno didybę.

Nuo santakos išplatėjęs Nemunas sukvietė gražiai lietuvių apdainuotas Nevėžio, Dubysos, Šešupės, Jūros, Minijos upes bendrai kelionei į jūrą. Vilkyčių gūbrio pietiniame gale stūksantis Rambyno kalnas tapo Nemuno upyno apžvalgos vieta. Kitos upės - Gauja, Dauguva, Mūša-Lielupė, Venta, Barta, Prieglius, Vysla - savo vandenis į jūrą plukdo atskirai. Nors visų upių suneštus vandenis jūra sugrąžina į krašto gilumą, bet, atsisėdęs ant akmenėlio Baltų žynys tebemąsto: „Nemune, Nemunėli – esi krašto istorinė praeitis, dabartis ir ateitis“.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"