Prof. Libertas KLIMKA

Didžiosios savaitės sulaukus: ką sako papročiai?

Konkursui GAMTOS FOTOGRAFIJA 2017 Velykiniai raštai Dainiaus RUČINSKO (Vilnius) nuotrauka

„Septynios mylios sauso tilto; ant galo saulė teka. Kas?“. Nesunku atspėti šią tautosakos gudrybę: jau beveik perėjome šį Šv. Velykų mįslės tiltą. Didžioji pavasario šventė kasmet sutinkama vis kitu laiku. Dažnas klausimas: iš kur toji kilojamos datos tradicija, derinant ją prie mėnulio pilnaties? Taigi iš Šventojo Rašto nuorodos, kad Jėzaus Kristaus pasiaukojimas žmonijos išganymui įvyko prieš žydų Pesach šventę. Pavasarį, apie lygiadienį, išrinktoji tauta pažymi išlaisvinimą iš Egipto vergijos, trukusios 400 metų. Šventės data nustatoma pagal tuomet naudotą mėnulio kalendorių, būdingą klajoklių kultūrai. Juk Mozės vedami žydai 40 metų keliavo dykumomis, ieškodami pažadėtosios žemės. Pirmieji krikščionys įsiminė datą ir jos nustatymo būdą. Vėliau žydai, tapę žemdirbiais, sukūrė mišrų saulės-mėnulio kalendorių, gana sudėtingai derinantį šviesulių ciklus. Švenčių laiką apskaičiuoja šventikai, todėl ir vadinami išminčiais. Kartais krikščionių ir judėjų šventės sutampa, nes šiaip ar taip, jų datos skaičiuojamos panašiu būdu.

Didžioji pavasario šventė trunka devynias dienas, visą senąją savaitę. Pasirengimas Kristaus prisikėlimo šventei prasideda Verbinėmis, primenančiomis Jėzaus Kristaus įžengimą Jeruzalėn. Bažnytinėje liturgijoje ypač sureikšminamos trys paskutinės Didžiosios savaitės dienos. Ketvirtadienis yra kunigystės įsteigimo, įvykusio paskutinės Kristaus vakarienės metu, priminimas. Bažnyčiose nutyla varpai ir vargonai, o namuose tikintieji griežtai laikosi pasninko. Penktadienį iškilmingai pagerbiamas kryžius, nes tai yra Kristaus kančios, mirties ir palaidojimo diena. Šeštadienį budima prie simbolinio Kristaus kapo. Pašventinus ugnį ir vandenį, vėl sugaudžia vargonai, suskamba varpas.

Liaudiškieji Šv. Velykų papročiai mūsų krašte saviti, kiek skirtingi nuo kitų krikščioniškų tautų. Čia išlikę net labai archajiškų dalykų, prosenoviškų tikėjimų. Žinia, jau kadų kadaise netekusių sakralumo, tačiau atspindinčių tautos pasaulėjautą.

Štai keletas įdomesnių ar retesnių.

Kaime sakydavo, kad Didžiosios savaitės metu negalima bartis, ginčytis, pyktis, kam nors pavydėti. Negalima ir ką nors skolintis arba kitam skolinti – laimė išeisianti iš namų. Vaikai trečiadienį po pamaldų prisirišdavo virvute iš lentelės išdrožtą tokią žuvį ir tįsdavo ją aplink bažnyčią, čaižydami rykštėmis. Atseit, silkę varo lauk, kartu ir pabodusį pasninką. Ketvirtadienį taip darys du kartus, penktadienį – net tris.

Didysis ketvirtadienis vadinamas Žaliuoju arba Švariuoju, tarmiškai „Čystuoju“. Kas namuose peržiem aprūkę, įjuodę, užsigulėję – viskas turi būti išvalyta, išplauta, išvėdinta. O saulei tekant sveikatos visiems metams galima pasisemti. Reikia susirasti upelį, atitekantį iš rytų ir nusiprausti jo auksiniu vandeniu. Beje, tai rodo kitados šventę turėjus pastovią datą – lygiadienį, nes saulė pateka tiksliai rytuose, kai tik dienos ilgumas prilygsta nakčiai. Velykų stalo papuošimui žmonės iš miško parsinešdavo žalumynų – bruknienojų, meškauogių, pataisų, amalo šakelę. Šeimininkė į krosnį pašaudavo duoną, nes tikėta, kad ketvirtadienį keptoji nepelijanti. Ant prieždos pastatydavo į naują puodynėlę pripiltos druskos; stovės ten iki Velykų ir taps stipriu vaistu gyvuliams bei apsauga nuo perkūno. Merginos Didįjį ketvirtadienį persodindavo gėles. O jei pamatytų kaimo ulyčia ateinant čigoną, pasistengdavo perbėgti jam kelią; tada tai tikrai greit ištekės, ir už turtingo! Ūkininkas sode tądien išpjaudavo apšalusias, nudžiuvusias obelų šakas – sodas bus derlesnis. Bitininkas pakilodavo avilių kepures. Rytų Lietuvos žmonių atmintyje dar yra itin senoviškas burtas, kaip sustiprinti sėkmę ieškant laukinių ančių lizdų. Nagi reikia trobos kampuose priberti skiedrelių. Bet yra ir draudžiamų tą dieną darbų. Sakydavo: malsi girnomis – vėtrą prisišauksi, ausi – velnias ateis padėti. Su kultuve žlugtą šiukštu skalbti – gali perkūnas nutrenkti. Vakare dažnoje sodyboje pirtį užkurdavo. Tam vieną kitą pliauską, nors prakuroms reiktų nugvelbti iš kaimyno skiedryno. Šiame keistokame paprotyje – giluminė mitologinė prasmė, „savo-svetimo“ pasaulio priešprieša. Svetimas – tai anapusinis, dvasių pasaulis.

Didįjį penktadienį nuo senovės vadindavo Vėlių velykėlėmis arba Vėlių durelėmis, mat tikėta, kad jos išeinančios iš skaistyklos. Žmonės lankydavo kapus; nusivesdavo kartu ir vaikus, anūkėlius – tegu žino, kur ilsisi giminės senoliai. Vengiant triukšmo, tądien dirbama mažiau. Jeigu kurį mergina turi slaptą svajonę, turi nuo vidurdienio iki vidurnakčio ištylėti; tai noras ir išsipildys… Dzūkijoje sakydavo: nevalia šluoti, voratinklius braukyti – „Jėzui akis prikrėsi“. Šeimininkės nekaisdavo viralo, – kad daržovės šiemet geriau augtų. Penktadienį bažnyčioje neteikiama komunija; tam žmonės sugalvojo savo paaiškinimą, – kad tądien išpažinties einą burtininkai, „šeptūnai“, žadėtojai.

Didįjį šeštadienį reikia iš bažnyčios atsinešti šventinto vandens, o iš šventoriuje sukurto laužo – velykinės ugnies. Ugnį kitados parsigabendavo įdegę budę – tai ant beržo auganti pintis, kurią mirkydavo pelenų šarme ir gerai išdžiovindavo. Vaikai budę užnerdavo ant vielos ir sukdami rankoje, kad žėruotų, bėgdavo namo. Išrieda tokie ugnies ratai į visas puses nuo bažnytkaimio – įspūdingas reginys! Įkūrus atneštąja ugnimi krosnį, kepami velykiniai pyragai ir verdami marginimui kiaušiniai.

Prisikėlimo Mišių daugelyje Lietuvos vietų seniau žmonės laukdavo pernakt bažnyčioje. Nuovargio snaudulį prablaškydavo persirengėlių kipšiuku arba žydeliu pokštai. Kristaus karstą saugodavo jaunų vyrų sargyba, pasipuošusi savadarbe uniforma. Žemaitijoje – Viduklėje, Nemakščiuose ir kitur – būta netgi bažnytinio lėlių marionečių teatro, rodančio Kristaus kančių kelią.

Džiugus išaušta Šv. Velykų rytmetis; net saulė, sakoma, tekėdama šoka. O vėjo kryptis pranašaujanti būsimos vasaros orus. Sekmadienį miestelyje kaimo žmonės neužtrukdavo, mat kas pirmas parlėks namo, tam visi darbai šiemet gerai seksis. O jau pavakare per kaimą patraukdavo lalautojai. Tai vaikinai lankydavo kaimynus su gerais palinkėjimais, palydimais dainomis ir muzika.