Laukiantiems pražydusio pavasario – pirmieji, akyliai pastebėti mažieji naujos gyvybės ženklai suteikia dėkingo džiaugsmo. Laukiantiems velykinio „Linksma diena mums nušvito“ trimito – kiekvienas kasdienis žmogiškumo ženklas byla apie šviesią viltį.
Apie šį laiką Didžiųjų ežerų prieigoje Čikagos priemiesčiuose patvinusios upės gali persipilti į kanalą, jungiantį juos su Misisipės upynu, kuriame per nelaimę atsiradusieji Azijos karpiai naikintų savaiminę gamtą, net prekybinę žvejonę. Gero pusės metro aukščio, kelių kilometrų mūras skiria Des Plaines upę nuo balų bei pelkių, kurias pilna upė apsemtų, į gretimą kanalą paleisdama pavojingąsias žuvis.
Labai aišku, stirnos lengvai užtvarą peršoka. Sunkiau varlėms, iš dar šaltos upės skubančioms į medžių lapų dar neužstotų saulės spindulių kaitinamas mažytes balas kiaušinėlių dėti. Draustinio taku – dviratininkai, bėgikai, gamtos mėgėjai. Kaip laikrodžio nustatytas dvi tris dienas varlės traukia skersai keliuko, atsimuša į neperžengiamą kliūtį, jau nekalbant apie skubančius dviračių ratus. Pėstieji sutartinai semia varlytes ir permeta pelkės pusėn. Netrukus panašus gamtos reiškinys – per kelią žalčiai, irgi stiebdamiesi, bet neįstengdami sienos perlipti. Čia vėl gamtai jautrūs piliečiai imasi žmonių užstatytą kliūtį nugalėti. (Po dviejų metų, buvo kas 100 metrų įrengti varteliai su potvynio metui reikalinga užkarda.)
Pirmos pradeda kristi vėjelių nešamos tuopų pūkuose įtvirtintos sėklos, lyg sniegu dengdamos tako paviršių. Upėje pavasarį atnešti rąstai tampa vėžlių kaitinimosi suolais. Pradedi laukti laumžirgių, einančių savo apylinkės sargyba kokių 10 metrų skrydžiais pirmyn atgal. Šiemet Atvelykiu parskris ir kolibriai, atpažįstantys namų šeimininkę, išnešusią jiems saldaus gėralo indelius. Ondatrų mažyliai jau iš po prūdelio vandens skabo šviežius augalų daigus. O ką kalbėti apie pumpurus, visokių laukinių žiedų ir krūmų atmainas!
Labai panašu į gavėnią, kai su atbundančia gamta žmonės pastebi metų kaitą, nugalėtas kliūtis, naujus iššūkius, įžvelgtas galimybes, priemones ir kelius tvirčiau laikytis, stačiau ir drąsiau stovėti, veikliau pirmyn judėti. Tokia asmens, šeimos, bendruomenės, gal net visuomenės peržvalga vyktų ir savaime, tačiau gavėnios papročiai ir užsiėmimai – tinkama pagalba apsidairyti, pamąstyti ir spręsti. Nenuostabu, kad Evangelijose Jėzus kalba apie vėjus, augalus, avis, debesis, kviečius, žuvis, paukščius, lauko lelijas.
Kaip iš gamtos grįžęs namo ieškai žinių atpažinti paukščius, gamtos reiškinius, taip ir semiesi išminties iš anksčiau tuo keliu ėjusių. Daug kas imasi, gal net pirmą kartą, Šventąjį Raštą skaityti, paprastai talkinami nesunkaus įvado ar vadovėlio. Pamažu pripranta surasti pastovų laiką – anksti rytą, vėlų vakarą, per pietų pertrauką – keletą sakinėlių mintin įsidėti. Žinoma, suradę Mažosios studijos rytines (ir vakarą kartojamas) laidas, girdi tai dienai skirtas ištraukėles ir turinio „žiedelius“.
Daug kas gavėnią suriša su pasninku, dažniausia suvokiamu kaip penktadienio kuklesniu valgiu, sutaupančiu šiek tiek nuo maisto labiau vargstantiems paremti. Nereikia net Senojo Testamento pranašų pastebėti, kiek svarbu pasninkauti nuo apkalbų, kitų smerkimo, nemandagių žodžių, neapdairaus elgesio, žvilgsnio ar sprendimo, neteisingumo, sąžiningumo stokos, kenksmingų kivirčų, manipuliacijos. Kai tradiciniai vaikučiai gavėnios metu atsisako saldainių, na, gal išskyrus po vieną kitą kasdien, suaugesni mato, kur galima susilaikyti, savitvardą įjungti, dosnesnė ranką ir širdį kitam ištiesti.
Kaip akyliai stebime gamtą ir rūpinamės gamtos globa, taip viduje svarstome, kas darosi mūsų aplinkoje namie ir už namų, net kituose žemynuose ir kultūrose. Kokie vėjai pučia, kokios srovės žmogų ir piliečius veikia, kokia tų elgsenų ar pažiūrų kilmė bei vertė, nauda. Kokios priežastys lemia kažkokį reiškinį, kas darytina paremti ar vengti.
Turime apsčiai dvasinio turinio knygų bei leidinių, pateikiančių nuomones, žinias, viltis apie bendrą žmonių gyvenimą, darną, apie didesnius rūpesčius ir naujas progas žengti pirmyn kaip žmonės, šeimos nariai, valstybės piliečiai, kaip tiriantys ir siekiantys tikrai gyvenimu tikėti.
Tradiciniai gavėnios užsiėmimai – pasninkas, malda, išmalda – kiekvienoje kultūroje ir laike randa savo išraišką. Išmalda šiais laikais būna didesnis dėmesys vaikams (ar tėvams) kaip žmonėmis, atsiminti ir aplankyti rečiau matomą giminaitį, senutę tetą, pabendrauti su kaimynais (ar nors žinoti jų vardus), savanoriauti vargdienių tarnystėse, kaip valgykloje, patarnauti globos namuose, dienos centre, parapijoje, jaunimo veikloje. Visai tinkamas gavėnios užsiėmimas rišasi ir su gamta, t.y., mūsų visų bendraisiais namais – rūpestingiau rūšiuoti šiukšles, užlaikyti švarią gamtą, taupiau naudoti vandenį, kurą ir pan.
Kaip užlipę į kalvą ar net kalną toli daug matome ir žavimės atbundančiomis pievomis, miškais, darželiais, taip dera plačiau ir su meile žvelgti į žmones, žmoniją, to paties pasaulio gyventojus. Ir, kaip sakoma, meilingu žvilgsniu, kaip Dievas beribe meile žvelgia į savo kūriniją. Gali, ačiū Dievui, mūsų šiuo metu neliesti sukilimai, karai, badas, sausra, potvyniai, žemės drebėjimai ir kita. Visgi žmogus solidarus su vargstančiais, nukentėjusiais, išnaudojamais. Kaip indėnai sako, kiekvienas gyvas sutvėrimas turi tėvą ir motiną.
Visų krikščioniškų metų viršūnė – Didžiosios savaitės Tridienis: Didysis Ketvirtadienis, Didysis Penktadienis ir Velyknaktis. Visa gavėnia kaip kelias į kalną, iš tamsos į šviesą, iš atgailos į vidinį ir išorinį džiaugsmą. Margučiai vaizduoja juose slypinčią gyvybę, paslėptą nuo akių, kaip Jėzus kape. Panašus velykinis simbolis – drugeliai, laumžirgiai, varlytės, kurių brendimas vyksta palaipsniui iš nežymios pradžios į linksmą gyvūno pilnatvę.
Tos trys dienos – vientisos. Gražu dalyvauti pamaldose Velykų sekmadienį – dar geriau nors kartais gyvenime išgyventi tuos tarpsnius nuo Viešpaties Vakarienės ir kuklios tarnybos, per kančią ir kryžių į naują gyvybę, Prisikėlimą su visomis žiburių, Išganymo istorijos skaitiniais, Krikšto (ir Krikšto atnaujinimo) apeigomis. Šešių savaičių ruoša leidžia pereiti šių trijų dienų vyksmą kaip žmogaus ir žmonių bendruomenės kelionės vaizdinį.
Prie velykinių švenčių priklauso Sekminės (su visomis berželių šakomis), švenčiančios Jėzaus Kristaus palikimą, dovaną Šventosios Dvasios Bažnyčiai ir žmonijai. Jeigu manytume, kad individualizmas postmoderniame pasaulyje vyrauja, tai Velykoms rengimasis ir visa šventė iki Sekminių liudija bendruomeniškumą, bendražmogiškumą, suartina dalyvius savo tarpe, su žmonija ir tuomi su nematomu, bet pastebimu Dievu.
Marijonos Varneckienės nuotrauka
